A.Rusteikos papūgai patinka vyrai


2008-04-05
A.Rusteikos papūgai patinka vyrai

Žinomas verslininkas, „Sostinių golfo“ valdybos pirmininkas Aurelijus Rusteika kalbančios papūgos ieškojo savo dukrai. „Sesei išvykus studijuoti į užsienį, jaunėlė buvo labai liūdna. Tada pirmą kartą ir gimė mintis įsigyti plunksnuotą gyventoją. Galvojau, išsišnekės abi, susidraugaus“, – juokėsi jis.

Tačiau dukrai ir papūgai neradus bendros kalbos, iniciatyvos teko imtis pačiam Aurelijui.

Dija – ateities kartoms

„Žako papūgos ilgaamžės, gabios kalboms, išmokstančios iki kelių šimtų žodžių. Tiesa, mūsų papūga, parvežta į namus, buvo nusiteikusi itin ne kaip. Ilgą laiką ji kartojo parduotuvėje išgirstus garsus: imitavo durų girgždesį, kniaukė, klausdavo, ko žiūri. Žinojau, kad šios rūšies papūgos mėgsta kompaniją, dėmesį ir bendravimą. Paliktos vienos ar ignoruojamos, jos tampa liūdnos ir atšiaurios, nebekalba“, – pasakojo A.Rusteika.

Pašnekovas prisimena, kad ir mėgstamiausias jo politikas Winstonas Churchillis augino papūgą žako, kuri po jo mirties vis rėkdavo: „Mirtis Hitleriui!“.

„Kalbančios papūgos ilgaamžės, todėl ir mūsų Dija džiugins dar ne vieną kartą“, - sakė A. Rusteika. Verslininkas dabar jau remdamasis asmenine patirtimi patvirtina, kad kalbančios papūgos labai prieraišios ir ištikimos, tačiau neradusios bendros kalbos su šeimininku gali ir įžnybti.

Nemėgsta triukšmo ir laikraščių

Geriausi kalbančių papūgų draugai – vyrai. Joms patinka tvirto ir draugiško charakterio kompanionai. Nereikia stebėtis, kad išsirinkusi iš visų šeimos narių, papūga nutūps ant vyriško peties.

Už šnekančią papūgą prieš penkerius metus puspenkto tūkstančio litų paklojęs verslininkas savo investicijos nesigaili: „Dija moka begalę žodžių, dažnai deklamuoja eilėraštį „Mano batai buvo du“, mėgdžioja šeimos narių pašnekesius telefonu, profesionaliai imituoja skambantį telefoną, todėl dažnai nebežinai, ar čia telefonas skamba, ar papūga šėlioja.“

Ištikima bičiulė bus tik ta papūga, kuri gimė nelaisvėje. Anksčiau laisvai skraidžiusi ir narve įkalinta augintinė visą gyvenimą jausis nelaiminga.

Paklaustas apie Dijos pomėgius Aurelijus mini riešutus ir ištikimą papūgos draugą – šunelį. Bičiuliai įsikarščiavę namuose kelia tikrą sąmyšį, todėl papūgai vis prikerpame plunksnas, kad po namus neskraidytų.

A.Rusteika sako, kad papūga geriausiai jaučiasi savo narve: „Ten ji – šeimininkė. Į namus atėjus svečiams Dija tampa labai atsargi – įlenda į tamsiausią kampą ir klausosi dar negirdėtų šnekų. Didžiausi papūgos priešai – laikraštis ir triukšmas. Jų Dija nepakenčia.“

Geriausiai papūga jaučiasi namuose likusi viena arba su Aurelijumi, tada ji čiauška neužsičiaupdama, demonstruoja naujai išmoktus žodžius ir bando šeimininko kantrybę.

Iš Vilniaus persikėlė į Kauną

Su šypsena veide A.Rusteika prisimena laiką, kai jo papūga gyveno vienoje iš jo darboviečių – „Topo centre“. Tas dienas Aurelijus vadina Dijos aukso amžiumi. Nuolatinis pirkėjų ir vietinių darbuotojų dėmesys papūgai buvo, matyt, itin mielas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro Dija čiauškėdavo naujai išmoktus žodžius, buvo ir naujų draugų susiradusi.

Papūgos gyvenimas ir toliau būtų klostęsis panašiai, jei ne A.Rusteikos mama Vida. Kelis kartus sūnui užsiminusi apie savo prielankumą jo augintinei, ilgainiui A.Rusteikos mama tapo naująja Dijos globėja. Išvykos, užsitęsiančios iki kelių savaičių, padėjo Aurelijui galutinai apsispręsti: „Papūgai reikalingas nuolatos šalia esantis žmogus“, – pasakė sau verslininkas ir patikėjo Diją Kaune gyvenančiai mamai.

Beveik metus papūga besirūpinanti ponia Vida juokėsi, kad paukštis jai kiekvieną dieną primena sūnų: „Dija kalba Aurelijaus balsu. Ji ne tik mane, bet ir į namus užsukančius svečius labai maloniai stebina.“