Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Norime gyventi saugiai
2008-04-05
Skaudi patirtis bei slogūs prisiminimai skatina Gruziją nepasiduoti ir toliau siekti narystės NATO
Balandžio mėnesį Kaukaze beveik visuomet šilta. Kaimuose – pats ūkio darbų įkarštis. Tačiau ne tai šiais metais rūpėjo daugumai gruzinų – jie atidžiai stebėjo NATO viršūnių susitikimą Rumunijos sostinėje Bukarešte. Deja, Gruzijos viltys neišsipildė, šaliai nebuvo leista žengti dar vieno žingsnio narystės NATO link. Bukarešte nutarta nesiūlyti Tbilisiui, kaip ir Kijevui, prisijungti prie Aljanso Narystės veiksmų plano.
Taip jau sutapo, kad NATO susitikimas Bukarešte baigėsi balandžio 4 d., o lygiai prieš 19 metų tą pačią pavasarišką balandžio 4-ąją Gruzijoje prasidėjo protestai prieš SSRS. Po kelių dienų Kremlius prieš taikius mitinguotojus pasiuntė užaštrintais kastuvėliais ginkluotus desantininkų būrius. Apsupti kareivių žmonės net neturėjo kur bėgti...
Būtent šie įvykiai lėmė Gruzijos pasirinkimą išsiveržti iš Maskvos glėbio ir, kaip Lietuva, siekti saugumo Vakarų struktūrose, t. y. narystės NATO. Įstojęs į Šiaurės Atlanto aljansą Tbilisis turėtų tam tikrų garantijų, kad „kastuvėlių naktis“ daugiau niekada nepasikartos.
„Šokanti revoliucija“ neįvyko
Dabar Vilniuje, Gruzijos ambasadoje dirbantis Robizonas Siradzė 1989 m. balandžio įvykius Tbilisyje prisimena tarsi buvusius vakar, o ne prieš beveik du dešimtmečius.
Masiniai protestai Gruzijos sostinėje prasidėjo balandžio 4 d. Šimtai tūkstančių žmonių Tbilisio centre reikalavo atkurti šalies nepriklausomybę. Mitingus organizavę Laisvės fronto lyderiai paskelbė, kad sovietų valdžia respublikos teritorijoje – „istoriškai nepasiteisinęs ir neteisėtas reiškinys“. Taip pat buvo reikalaujama išvesti SSRS kariuomenę.
Užrašai „Rusų kareiviai lauk“, „Ne Rusijos imperijai“, kuriuos buvo galima matyti Tbilisyje tomis pavasario dienomis, pažįstami ir kitoms buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms. Beveik identiški šūkiai užrašyti ant betono luitų prie Lietuvos Seimo. Jie iki šiol šalies gyventojams primena apie okupaciją ir tragiškus 1991 m. sausio
13 d. įvykius.
Pasak R.Siradzės, Gruzijoje, kaip ir Lietuvoje, protestai buvo absoliučiai taikūs. Juos net būtų galima pavadinti „šokančia revoliucija“ (pagal analogiją su Lietuvos „dainuojančia“). Norėdami pademonstruoti savo taikius ketinimus, žmonės per mitingus šoko.
Tačiau tai nepaveikė Kremliaus sprendimo duoti lemtingą įsakymą. Į miestą buvo įvesti Užkaukazės karinės apygardos kariuomenės padaliniai, skubiai atsiųsti desantininkų būriai.
Kaip kazokai su kardais
Balandžio 9-osios naktį kariuomenė ėmėsi darbo. Remiami šarvuočių ir ginkluoti užaštrintais pėstininkų kastuvėliais (kaip caro kazokai kardais) desantininkai puolė protestuotojus. Negailėta nei jaunų, nei senų, nei moterų. Kitą rytą išaiškėjo, kad 19 žmonių buvo mirtinai užkapoti – tiesiogine šio žodžio prasme. Dar keli Tbilisio gyventojai mirė nuo kulkų. Iš viso tuomet žuvo 27 žmonės.
Pasak R.Siradzės, suskaičiuoti aukas nebuvo sunku. „Eini gat-ve ir matai, kur žmonės susirinko pagerbti žuvusiųjų“, – tvirtino vyras. Gedėjo visas Tbilisis. Pareikšti užuojautos ateidavo tiesiog pro šalį einantys žmonės, visai nepažinoję žuvusiųjų.
Dar maždaug keturi tūkstančiai žmonių apsinuodijo kariškių panaudotomis dujomis. Jų poveikį kai kurie pajuto tik po kelių dienų. „Apie dujų poveikį galėjai spręsti iš aukoms pagerbti padėtų gėlių. Jos labai greitai nudžiūvo ir pajuodavo“, – pasakojo R.Siradzė.
Sužinojęs apie įsakymą išvaikyti demonstrantus, net pirmasis Gruzijos komunistų partijos sekretorius Džumberas Patiašvilis kreipėsi į šalies patriarchą Iliją II, kad šis perspėtų žmones apie grėsmę. Tačiau išklausę šventiko protestuotojai nusprendė nesitraukti.
„Po susidorojimo D.Patiašvilis norėjo nusižudyti, – pasakojo R.Siradzė. – Jį sulaikė sūnus. 16 metų berniukas tada tėvui pasakė, kad likęs gyvas jis dar galės užsitarnauti tautos atleidimą.“
Komendantas sulaukė paaukštinimo
„Net ir praėjus beveik dviem dešimtmečiams sunku suvokti kariškių žiaurumą“, – pietietiškai emocingai kalbėjo gruzinas.
Kas kaltas dėl 1989 m. balandžio susidorojimo Tbilisyje – ne paslaptis. Tačiau baudžiamojon atsakomybėn niekas nebuvo patrauktas. Niekas neprisiėmė ir kaltės. Atpirkimo ožio vaidmuo tada teko Užkaukazės karinės apygardos viršininkui ir Tbilisio komendantui Igoriui Rodionovui – jis neteko posto. Tačiau tai nesutrukdė šiam kariškiui siekti karjeros. Vėliau jis tapo Rusijos gynybos ministru. „Kariuomenė neviršijo savo įgaliojimų“, – teigiama SSRS Vidaus reikalų ministerijos vėliau pateiktoje ataskaitoje.
„Tokiu susidorojimu buvo siekiama įbauginti žmones ne tik Gruzijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tai buvo pamoka ne tik gruzinams“, – SSRS valdžios poziciją paaiškino Gruzijos konsulas Georgijus Kerdikošvilis.
Protestai Tbilisyje buvo pirmas atvejis, kai žmonės atvirai pademonstravo nebenorintys gyventi Sovietų Sąjungoje. „Valdžia bijojo, kad panašūs protestai pasikartos ir kitur. Greičiausiai todėl buvo nuspręsta negailėti žmonių“, – teigė G.Kerdikošvilis.
Diplomatas pabrėžė, kad šios aukos nebuvo beprasmiškos. „Tie žmonės, kaip ir sausio 13 d. žuvę lietuviai, prisidėjo prie SSRS žlugimo“, – dienraščiui pabrėžė jis.
NATO – vienintelė viltis
Kaip lietuviams sausio 13-oji, taip gruzinams balandžio 9-oji nuolat primins, kad šalia yra agresyvi valstybė, kuri gali imtis bet kokių priemonių. Vienintelis nedidelių šalių, tokių kaip Gruzija ir Lietuva, saugumo garantas – integracija į Vakarus.
„Mes norime gyventi saugiai ir dėl to siekiame įstoti į NATO“, – sakė R.Siradzė.
Konsulas G.Kerdikošvilis pridūrė: „Saugi Gruzija – labai svarbus žingsnis užtikrinant viso Kaukazo saugumą. Tai ypač gerai suvokia SSRS priespaudą patyrusios šalys.“
