Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Geopolitinė katastrofa ar laimėjimas?
2008-04-05
Sovietų imperijos žlugimas 1991 m. iki šiol neduoda ramybės ne tik istorikams ir mokslininkams. Aukštas pareigas einantys politikai ir diplomatai taip pat kartais klausia, ar tai, kad subyrėjo SSRS, iš tikrųjų buvo „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“, ar vis dėlto demokratijos pergalė?
Nesinori tvirtinti, kad požiūris į šią problemą (jeigu šitą istorinį įvykį galima taip vadinti) suskaldė pasaulį. Ne. Tai, kad subyrėjo SSRS, skaudžiai išgyvena tik dalis žmonių, gyvenančių buvusios didžiosios valstybės teritorijoje. Tačiau atvirai atsakyti į minėtą klausimą būtų naudinga visiems. Politikams atsakymas padėtų nustatyti, apibrėžti, išgryninti, arba, moksliškai kalbant, determinuoti, savo poziciją svarstant šios dienos politines aktualijas. Paprastiems mirtingiesiems – apsispręsti, kurioje barikadų pusėje tęsti savo misiją šioje žemėje.
Prisiminti, kaip 1991 m. įvykius įvertino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ir iš naujo pasvarstyti šią temą paskatino Lietuvos ambasadoriaus Maskvoje Rimanto Šidlausko interviu. Kalbėdamas vienoje radijo „Echo Moskvy“ laidoje diplomatas sakė, kad dalis Rusijos žmonių dar nesuvokia, jog Sovietų Sąjungos nebėra. Iš ambasadoriaus teiginių galima suprasti, kad jis kviečia Rusijos gyventojus su tuo susitaikyti ir pradėti dirbti naujos šalies labui.
Šiems R.Šidlausko žodžiams galima pritarti. Tačiau diplomatas nebuvo pakankamai tikslus ir atviras (kas, beje, normalu, turint galvoje jo statusą). Arba neišplėtojo savo teiginių.
Per beveik du dešimtmečius neliko nesuvokiančių, kad SSRS nebėra. Kitas dalykas – revanšizmas, kuris vyrauja ne tik tarp Rusijos politikų, bet ir tarp gyventojų. Šias nuotaikas ir atspindėjo garsioji V.Putino frazė, kad SSRS žlugimas – didžiulė geopolitinė katastrofa. Tai buvo priminimas, paaiškinimas. „Pralaimėjome mūšį, bet ne karą. Sieksime atgauti prarastas pozicijas“, – štai ką reiškė valstybės vadovo žodžiai. Ir jiems iki šiol pritaria daugelis Rusijos gyventojų. Revanšistinės nuotaikos paaiškinamos paprastai. Sociologiniai tyrimai Lietuvoje parodė, kad atgal į SSRS norėtų grįžti žmonės, kuriems nesiseka gyventi naujomis sąlygomis. Tai taikytina ir Rusijai, kur tokių neprisitaikiusių – dauguma.
Dar vienas svarbus aspektas – patriotinis ugdymas. Oficiali revanšizmo ideologija jau įdiegta Rusijos mokyklose ir universitetuose. Jaunimui primetamos valdžios nuostatos, o istorijos įvykiai mokyklose ir universitetuose pateikiami taip, kad ypač skaudžiai būtų juntami „praradimai“. Dirbama ir už mokslo įstaigų ribų. Valdžia nešykšti pinigų įvairiems judėjimams, vasaros stovykloms, būreliams ir t. t.
Taigi išdrįsiu suabejoti ambasadoriaus išsakytais teiginiais, kad antros ar trečios kartos rusai jau neliūdės dėl prarastos galybės. Netgi papriekaištausiu. Tokia pozicija patogi norint nieko neveikti. Tačiau ką gali daryti valstybės, kurios savo kailiu patyrė gyvenimo SSRS „privalumus“?
Atsakymas akivaizdus – pasistengti užsitikrinti saugumą, kurį gali suteikti tik Vakarų struktūros, tokios kaip NATO ar ES. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, tai pavyko. Ukraina ir Gruzija –
vis dar bando padaryti tą patį, o šią savaitę tokios jų ambicijos gavo skaudų smūgį Bukarešte.
Revanšizmo pavojų junta ne tik buvusios sovietinės stovyklos valstybės, bet ir pagrindinį vaidmenį kovojant su blogio imperija atlikusios Jungtinės Valstijos. Ne dėl to, kad ši šalis yra dabartinės Rusijos priešas. Kaip tik priešingai. Tai bandymas išgelbėti skęstantį, kuris nesuvokia, kad skęsta.
Tad Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO (o tai tikriausiai tėra laiko klausimas) prisidės ne tik užtikrinant saugumą šiuolaikiniame pasaulyje. Demokratijos plėtra padės apsibrėžti savo vietą pasaulyje ir pačiai Rusijai. Galbūt tai paskatins ir ją pervertinti SSRS žlugimo padarinius, tapti atviresnei ir prisidėti kuriant saugų pasaulį.
Būtent tai turėtų suprasti visi, kurie NATO ar JAV vadina demonu, esą siekiančiu pavergti nedideles valstybes ir kartu sutriuškinti Rusiją. Tie, kurie taip mano, vis dar gyvena XX amžiuje.
