Profesoriams „ne vis tiek“


2008-07-15
Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė
Profesoriams „ne vis tiek“

Abe­jin­gu­mo kiau­tas apė­męs di­de­lę da­lį Lie­tu­vos žmo­nių, pa­si­ren­gu­sių dėl so­taus gy­ve­ni­mo šian­dien iš­duo­ti ver­ty­bes. Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je užau­gu­si kar­ta, neį­ver­ti­nan­ti tai, ką ra­do atė­ju­si į šį pa­sau­lį, - lais­vė­jan­čią ša­lį ir jos žmo­nes.

Ru­si­ja, ku­rią an­dai at­gi­mi­mu ban­dė už­krės­ti lie­tu­viai ir ku­rio­je šian­dien šo­vi­niz­mo dva­sia gi­liai įlei­du­si šak­nis. Kas vyks­ta ir ką da­ry­ti? Apie tai Is­to­ri­nė­je Pre­zi­den­tū­ro­je dis­ku­ta­vo du in­te­lek­tua­lio­jo pa­sau­lio au­to­ri­te­tai pro­fe­so­riai Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir Leo­ni­das Dons­kis. „Kau­no die­nos" skai­ty­to­jams - ke­lios šio dia­lo­go min­tys.

L.Dons­kis: Sa­vo kny­go­je ra­šo­te, kad di­džio­ji ta­kos­ky­ra šian­dien yra ne tarp kai­rės ir de­ši­nės, o tarp nuo­sta­tų „man vis tiek" ir „man ne vis tiek". Pap­ras­tai fik­suo­ja­te tam tik­rus pa­vo­jus, ku­rie ky­la mū­sų pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mui, lie­tu­viš­ko idea­lo būk­lei. Ar nė­ra keis­to­ka ir pa­ra­dok­sa­lu, kad tar­si pa­te­kę į di­des­nio sau­gu­mo zo­ną, ta­pę NA­TO ir ES na­riais, šian­dien pri­pa­žįs­ta­me, kad eg­zis­tuo­ja ki­ta grės­mė, pa­vyz­džiui, ne­si­do­mė­ji­mas ša­lies gy­ve­ni­mu. Kas tai yra? Kar­tų kai­ta, nuo­var­gio ženk­lai, tam tik­ros pro­gra­mos neį­gy­ven­di­ni­mas ar tie­siog vi­suo­me­nės nu­si­vy­li­mas po­li­ti­niu gy­ve­ni­mu?

V.Lands­ber­gis: Nuos­ta­ta „man vis tiek" bu­vo ir so­viet­me­čiu, bet gal­būt per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų su­ma­žė­jo žmo­nių, ku­riems bu­vo la­bai „ne vis tiek", ku­rie daug ko­vo­jo, ken­tė­jo dėl ki­to­kios, ge­res­nės Lie­tu­vos. To­kie gy­ve­ni­mo dės­nin­gu­mai: vy­res­nių žmo­nių ma­žė­ja. Dė­jo­me daug vil­čių į jau­nus žmo­nes, ku­rie užaugs jau ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ir jiems bus „ne vis tiek". Yra la­bai gra­žaus jau­ni­mo, ku­ris šir­di­mi at­si­da­vęs Lie­tu­vai. Ta­čiau dau­gu­ma - to­kie, ku­riems „vis tiek", jie kal­ba apie nau­dą, lai­ki­ną, links­mą gy­ve­ni­mą.

Per be­veik dvi­de­šimt ne­prik­lau­so­my­bės me­tų tau­ti­nės mo­kyk­los pro­gra­ma, ku­ri dieg­tų at­si­da­vi­mą sa­vo ar­ti­mui, sa­vo kraš­tui, neį­gy­ven­din­ta, ar­ba įgy­ven­din­ta tik iš da­lies. Prie­žas­čių ga­li bū­ti įvai­rių: se­no­ji sis­te­ma, se­nie­ji kad­rai.

Pri­si­me­nu mo­ky­to­jus, ku­rie su di­de­liu pa­si­šven­ti­mu mo­ki­nius ug­dė bū­ti pi­lie­tiš­kus, bū­ti pa­trio­tais. Sa­vo mo­kyk­lo­je jie bu­vo tar­si bal­tos var­nos, ne­la­bai mėgs­ta­mi, kar­tais pa­šie­pia­mi. Jie tu­rė­jo bū­ti iš­tver­min­gi kaip apaš­ta­lai. To­kia si­tua­ci­ja, ma­tyt, le­mia da­bar­ti­nį mū­sų vi­suo­me­nės pa­kri­ki­mą.

Jei apie to­kį ren­gi­nį (V.Lands­ber­gio kny­gos „Eu­ro­pos Par­la­men­te 2007 m. sausis-gruodis IV" pri­sta­ty­mą - red.pa­st.) bū­tų pa­skelb­ta Kau­no spor­to ha­lė­je, ji pil­na ne­bū­tų, nors Kau­nas - di­de­lis mies­tas ir yra daug to­kių, ku­riems „ne vis tiek".

Jei są­mo­nin­gos vi­suo­me­nės yra ne­daug, pa­dė­tis da­ro­si grės­min­ga. Ne­bū­ti­nai mus kas nors tu­ri už­pul­ti, nors ga­li bū­ti pro­vo­ka­ci­jų, pseu­dote­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių, pa­vyz­džiui, ge­le­žin­ke­lį su­sprog­din­ti kur nors Ka­li­ning­ra­do link. Yra pa­pras­tes­nių už­val­dy­mo bū­dų - so­cia­li­nių, eko­no­mi­nių, psi­cho­lo­gi­nių.

Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad atei­na la­bai sun­kūs iš­gy­ve­ni­mo lai­kai, žmo­nės ne­su­durs ga­lo su ga­lu, ta­da sa­kys: „Ma­tai, kas iš tos ne­prik­lau­so­my­bės, o gal ten už sie­nos, kur nors Bal­ta­ru­si­jo­je, gy­ven­ti ge­riau?"

„Sme­ge­nų plo­vyk­la" ga­li su­stip­rė­ti tiek, kad jei kai­my­nas iš Ry­tų ateis vie­no­je ran­ko­je su sal­dai­niu, ki­to­je - su po­li­ti­niais pan­čiais ir rei­kės at­mes­ti abu da­ly­kus iš kar­to, bus la­bai daug ne­pa­ten­kin­tųjų.

Mū­sų atei­tis - at­vi­ra kor­ta. Jei ga­lė­tu­me leis­ti to­kį lei­di­nį kaip „Są­jū­džio ži­nios", su to­kio­mis ži­nio­mis, ku­rių nė­ra lais­vo­je de­mok­ra­ti­nė­je spau­do­je. Da­bar gy­ve­ni­mo pa­veiks­las pa­tei­kia­mas iš­kreip­tai. Gal lei­džia­me „Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką", pro­fe­so­riau L.Dons­ki?

L.Dons­kis: Ar ne­su­lau­kė­me tų die­nų, ka­da Lie­tu­va yra kal­ti­na­ma Ru­si­jos šmei­ži­mu, Lie­tu­vos eu­ro­par­la­men­ta­rui ten­ka gin­ti Ru­si­jos są­ži­nę? Tai ten­ka da­ry­ti jums, ne Ru­si­jos at­sto­vui. Ar tai nė­ra sa­vo­tiš­kas so­li­da­ru­mo ges­tas žmo­niš­ku­mo var­du? Tai ga­li­me da­ry­ti ge­riau už va­ka­rie­čius ži­no­da­mi, kas vyks­ta Ru­si­jo­je?

V.Lands­ber­gis: nuo pat Są­jū­džio at­gi­mi­mo lai­kų kal­bė­jo­me apie ki­to­kį, tei­sin­ges­nį gy­ve­ni­mą. Tai ne­bu­vo su­pran­ta­ma kaip di­des­nis ga­ba­las la­ši­nių. Bu­vo gal­vo­ja­ma apie ki­to­kias ver­ty­bes. Jei gy­ve­ni­mas bus tei­sin­ges­nis, tai ir la­ši­nių gal at­si­ras. Juk ki­tos ša­lys yra su­kū­ru­sios sa­vo ge­ro­vę de­mok­ra­ti­jos pa­grin­du, o ne su ma­fi­jos kla­nų ar dik­ta­tū­rų pa­gal­ba.

Kal­bė­jo­me apie lais­vę, kaip apie prin­ci­pą vi­siems. Ki­tos tau­tos, taip pat ru­sų tau­ta, ir­gi tu­rė­tų pa­siek­ti lais­vę. Kar­tu dir­ba­me ta kryp­ti­mi. Są­jū­dis ga­mi­no la­bai daug li­te­ra­tū­ros ru­sų bei ki­to­mis kal­bo­mis ir pla­ti­no. Bu­vo nu­ties­ti ka­na­lai į Mask­vą, Už­kau­ka­zę, Ki­je­vą. Per liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą Mask­vos vieš­bu­ty­je iš­pla­ti­no­me tūks­tan­čius la­pų in­for­ma­ci­jos apie „Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po" pa­ktą.

Vy­lė­mės, kad Ru­si­ja ir­gi sieks de­mok­ra­ti­jos. Mes ma­tė­me, kad jie bu­vo at­si­ga­vę, 1988-1990 me­tais pa­ki­li­mas bu­vo vi­sur. Ga­li bū­ti, kad da­bar Ru­si­jo­je blo­giau nei Są­jū­džio lai­kais. Šo­vi­niz­mo dva­sia Ru­si­jo­je da­bar la­bai stip­ri. Tu­ri praei­ti ar­ba la­bai daug lai­ko, ar­ba įvyk­ti ko­kia nors ka­tast­ro­fa. Pa­vyz­džiui, jei Ki­ni­ja užim­tų Si­bi­ro plo­tus. Tai tu­rė­tų iš­blai­vin­ti, kad rea­ly­bė yra ki­to­kia. Ru­si­ja dar la­bai ser­ga bu­vu­sia im­pe­ri­ja.