Profesoriams „ne vis tiek“
Abejingumo kiautas apėmęs didelę dalį Lietuvos žmonių, pasirengusių dėl sotaus gyvenimo šiandien išduoti vertybes. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta, neįvertinanti tai, ką rado atėjusi į šį pasaulį, - laisvėjančią šalį ir jos žmones.
Rusija, kurią andai atgimimu bandė užkrėsti lietuviai ir kurioje šiandien šovinizmo dvasia giliai įleidusi šaknis. Kas vyksta ir ką daryti? Apie tai Istorinėje Prezidentūroje diskutavo du intelektualiojo pasaulio autoritetai profesoriai Vytautas Landsbergis ir Leonidas Donskis. „Kauno dienos" skaitytojams - kelios šio dialogo mintys.
L.Donskis: Savo knygoje rašote, kad didžioji takoskyra šiandien yra ne tarp kairės ir dešinės, o tarp nuostatų „man vis tiek" ir „man ne vis tiek". Paprastai fiksuojate tam tikrus pavojus, kurie kyla mūsų pilietiškumo jausmui, lietuviško idealo būklei. Ar nėra keistoka ir paradoksalu, kad tarsi patekę į didesnio saugumo zoną, tapę NATO ir ES nariais, šiandien pripažįstame, kad egzistuoja kita grėsmė, pavyzdžiui, nesidomėjimas šalies gyvenimu. Kas tai yra? Kartų kaita, nuovargio ženklai, tam tikros programos neįgyvendinimas ar tiesiog visuomenės nusivylimas politiniu gyvenimu?
V.Landsbergis: Nuostata „man vis tiek" buvo ir sovietmečiu, bet galbūt per pastaruosius 20 metų sumažėjo žmonių, kuriems buvo labai „ne vis tiek", kurie daug kovojo, kentėjo dėl kitokios, geresnės Lietuvos. Tokie gyvenimo dėsningumai: vyresnių žmonių mažėja. Dėjome daug vilčių į jaunus žmones, kurie užaugs jau nepriklausomoje Lietuvoje ir jiems bus „ne vis tiek". Yra labai gražaus jaunimo, kuris širdimi atsidavęs Lietuvai. Tačiau dauguma - tokie, kuriems „vis tiek", jie kalba apie naudą, laikiną, linksmą gyvenimą.
Per beveik dvidešimt nepriklausomybės metų tautinės mokyklos programa, kuri diegtų atsidavimą savo artimui, savo kraštui, neįgyvendinta, arba įgyvendinta tik iš dalies. Priežasčių gali būti įvairių: senoji sistema, senieji kadrai.
Prisimenu mokytojus, kurie su dideliu pasišventimu mokinius ugdė būti pilietiškus, būti patriotais. Savo mokykloje jie buvo tarsi baltos varnos, nelabai mėgstami, kartais pašiepiami. Jie turėjo būti ištvermingi kaip apaštalai. Tokia situacija, matyt, lemia dabartinį mūsų visuomenės pakrikimą.
Jei apie tokį renginį (V.Landsbergio knygos „Europos Parlamente 2007 m. sausis-gruodis IV" pristatymą - red.past.) būtų paskelbta Kauno sporto halėje, ji pilna nebūtų, nors Kaunas - didelis miestas ir yra daug tokių, kuriems „ne vis tiek".
Jei sąmoningos visuomenės yra nedaug, padėtis darosi grėsminga. Nebūtinai mus kas nors turi užpulti, nors gali būti provokacijų, pseudoteroristinių išpuolių, pavyzdžiui, geležinkelį susprogdinti kur nors Kaliningrado link. Yra paprastesnių užvaldymo būdų - socialinių, ekonominių, psichologinių.
Įsivaizduokime, kad ateina labai sunkūs išgyvenimo laikai, žmonės nesudurs galo su galu, tada sakys: „Matai, kas iš tos nepriklausomybės, o gal ten už sienos, kur nors Baltarusijoje, gyventi geriau?"
„Smegenų plovykla" gali sustiprėti tiek, kad jei kaimynas iš Rytų ateis vienoje rankoje su saldainiu, kitoje - su politiniais pančiais ir reikės atmesti abu dalykus iš karto, bus labai daug nepatenkintųjų.
Mūsų ateitis - atvira korta. Jei galėtume leisti tokį leidinį kaip „Sąjūdžio žinios", su tokiomis žiniomis, kurių nėra laisvoje demokratinėje spaudoje. Dabar gyvenimo paveikslas pateikiamas iškreiptai. Gal leidžiame „Katalikų bažnyčios kroniką", profesoriau L.Donski?
L.Donskis: Ar nesulaukėme tų dienų, kada Lietuva yra kaltinama Rusijos šmeižimu, Lietuvos europarlamentarui tenka ginti Rusijos sąžinę? Tai tenka daryti jums, ne Rusijos atstovui. Ar tai nėra savotiškas solidarumo gestas žmoniškumo vardu? Tai galime daryti geriau už vakariečius žinodami, kas vyksta Rusijoje?
V.Landsbergis: nuo pat Sąjūdžio atgimimo laikų kalbėjome apie kitokį, teisingesnį gyvenimą. Tai nebuvo suprantama kaip didesnis gabalas lašinių. Buvo galvojama apie kitokias vertybes. Jei gyvenimas bus teisingesnis, tai ir lašinių gal atsiras. Juk kitos šalys yra sukūrusios savo gerovę demokratijos pagrindu, o ne su mafijos klanų ar diktatūrų pagalba.
Kalbėjome apie laisvę, kaip apie principą visiems. Kitos tautos, taip pat rusų tauta, irgi turėtų pasiekti laisvę. Kartu dirbame ta kryptimi. Sąjūdis gamino labai daug literatūros rusų bei kitomis kalbomis ir platino. Buvo nutiesti kanalai į Maskvą, Užkaukazę, Kijevą. Per liaudies deputatų suvažiavimą Maskvos viešbutyje išplatinome tūkstančius lapų informacijos apie „Molotovo-Ribentropo" paktą.
Vylėmės, kad Rusija irgi sieks demokratijos. Mes matėme, kad jie buvo atsigavę, 1988-1990 metais pakilimas buvo visur. Gali būti, kad dabar Rusijoje blogiau nei Sąjūdžio laikais. Šovinizmo dvasia Rusijoje dabar labai stipri. Turi praeiti arba labai daug laiko, arba įvykti kokia nors katastrofa. Pavyzdžiui, jei Kinija užimtų Sibiro plotus. Tai turėtų išblaivinti, kad realybė yra kitokia. Rusija dar labai serga buvusia imperija.