Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Intrigų diplomatija
2010-02-01
Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko konfliktas baigėsi triuškinamu ministro pralaimėjimu. Tuoj po Prezidento rinkimų prognozavome, kad naujajai šalies vadovei ir V.Ušackui bus nelengva dirbti kartu. Dabar taip pat galima nuspėti, kad būsimasis ministras Audronis Ažubalis bus kur kas nuolankesnis, bet ar geresnis?
D.Grybauskaitės gana užgaulios pastabos ministro V.Ušacko atžvilgiu (pvz., esą jis netinkamas būti eurokomisaru arba kas iš to, kad jis, kaip užvestas, laksto po užsienio valstybių sostines) ir V.Ušacko ambicijos leido kuo puikiausiai nuspėti konflikto pabaigą. Tačiau, kaip ir spėjome, ekonomikos krizė ir ministro diplomatiniai gebėjimai atitolino konflikto apogėjų. Vis dėlto neilgam.
Keisčiausia, kad bendrąja prasme jų požiūris į Lietuvos užsienio politiką tarsi ir sutapo – jie abu buvo už reformą, pagrindinių krypčių perorientavimą ir santykių su Rusija atgaivinimą. Nuo pat pradžių, tapęs ministru, V.Ušackas vykdė panašią politiką, o D.Grybauskaitei pradėjus šeimininkauti Prezidentūroje, pasijuto ir pirmieji, nors nedideli, rezultatai, ypač Maskvos fronte.
Kita vertus, visur bandantis suspėti ministras nesugebėjo labiau susikoncentruoti ties vienu ar kitu klausimu, o tai negalėjo patikti Prezidentei, kurią taip pat nervino kartais sunkiai suvokiami ministro bandymai įsiteikti.
Prezidentūra iš pat pradžių stengėsi sau visiškai pajungti užsienio politiką ir perimti iniciatyvą iš Užsienio reikalų ministerijos – sunaikinti Valdui Adamkui prezidentaujant susiklosčiusią tradiciją, kai ministerija valdė Prezidentūrą. Tačiau tai nebuvo priimtina viešuosius ryšius puikiai įvaldžiusiam ir absoliučiai viską ministerijoje kontroliavusiam V.Ušackui. Ministras bandė suderinti ankstesnės politikos prioritetus su D.Grybauskaitės nubrėžtais, tačiau su Lietuvos ištekliais tai neįmanoma ir net pavojinga.
Kitaip tariant, kad ir kaip būtų laviruojama, bonapartiško ministro ir Geležinės ledi susikirtimas buvo neišvengiamas.
Taip pat nereikia pamiršti ir trečio šios politinės šachmatų partijos veikėjo – konservatorių. Įsiprašęs į Vyriausybę V.Ušackas puikiai įvykdė konservatorių pagrindinį pageidavimą – iš Užsienio reikalų ministerijos išvaikyti anksčiau ten karaliavusius žmones (kai kas juos vadina valstybininkais). Taip pat buvo sugriauta iki tol buvusi ministerijos veiklos struktūra. Niekas to negalėjo geriau atlikti nei žmogus, puikiai pažįstantis sistemą ir ant jos griežiantis dantį (už ankstesnius "trėmimus" į ambasadas toliau nuo Lietuvos).
Kai darbas buvo atliktas, V.Ušackas tapo nereikalingas – nuvarytus arklius juk nušauna. Tuo labiau kad jau seniai jis ir jo politika neįtiko nemažai daliai konservatorių (tarp kurių karingiausi svajojo apie ministro antpečius). Dabar jiems liko tik padėkoti Prezidentei. Taip pat pasielgti turėtų ir dalis Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, kurie keikė ministrą dėl parodomojo savanoriško diržų veržimosi ir "diktatūros".
Tikėtina, kad naujasis užsienio reikalų ministras bus ne tokia ryški ir ambicinga asmenybė kaip V.Ušackas, ir Prezidentūra galutinai perims Užsienio reikalų ministeriją. Tai turbūt nepatiks konservatoriams, bet teks nusileisti, nes konfliktuoti su Prezidente – dar anksti. Ji per stipri.
