Atominis "Jamam"
Istorijos ratas sukasi ir šaunūs įvykiai šauniai kartojasi iš naujo. Kai tik suskambo pirmieji pavojaus varpai apie galimą didelio masto atominę katastrofą Japonijoje, broliai lietuviai ėmė elgtis kaip pridera ir kaip yra įpratę daryti sunkiais gyvenimo momentais. Jie masiškai puolė į vaistines ir ėmė šluoti jodą. Tai vaistas, kuris dezinfekuoja ir esą išgelbsti nuo švitinimo ir kitų tragiškų dalykų.
Tokia grandininė reakcija – ir girdėta, ir matyta – tikras socializmo laikų pasąmonės monumentas. Tądien, kai sprogo Černobylis, taip pat buvo saulėta, – vaikai vyko į ekskursijas, žmonės vaikštinėjo gatvėmis ir džiaugėsi gražiu oru, nes tuometė valdžia apie nelaimę nepranešė statistiniams SSRS piliečiams. Tik po to, kai pagaliau tiesa iškilo aikštėn, tie piliečiai taip pat patraukė į vaistines. To paties jodo. Šventas reikalas.
Tai galima suprasti, juk kiekvienas rūpinasi savimi kaip moka. O mes mokame būtent šitaip. Jei kas nors kur nors įvyksta, mums būtinai reikia tuojau pat ką nors nusipirkti. Kartais net visai nesvarbu ką.
Kai vešliausių antakių maršalas Leonidas Iljičius Brežnevas sovietų kariuomenę įvedė į Afganistaną, Lietuvos parduotuvėse dingo kruopos. Suveikė savisaugos spazmas – kai ką nors nusiperki, jautiesi ramiau. O ir geras daiktas nepražus – tiks ir taikos metu, ir karo atveju. Gerai, kad tas Afganistanas toli, neprireikė tomis kruopomis dalytis su vadinamaisiais dušmanais. Patys smagiai suvartojome. Arba išpylėme į šiukšlių dėžę. Nes tų kruopų ir vėl užtektinai atsirado net tuometėse parduotuvėse.
Dabar gyvename tokiais laikais, kai gaivališkai kam nors pirkti dažnai nebereikia nė drastiškos priežasties. Prieš kurį laiką kelios įtartinai išmintingos senolės pareiškė, kad išnyks grikiai, ir šiandien visi žino, kuo tai baigėsi. Kai kurios šeimos šia grūdine kultūra dabar maitinsis iki kitų šventų Kalėdų. Santaupų neliko, bet užtat sotūs ilgai vaikščios, o ir ekonomika išjudinta iš mirties taško, – pats krizės patriarchas Andrius Kubilius džiaugiasi kažkur regėdamas vaiskius atsigavimo požymius.
Po kruopų psichozės atėjo eilė biriems produktams. Įtartinai išmintingos senutės į paskalų eterį šįsyk paleido dar vieną panikos haliucinaciją – brangs cukrus. O ką, nežinojote? Po šio klausimo visa šalis vėl patraukė į pirkimo atlaidus. Juk lietuviškos uogienės – kulinarijos paveldas. Ką pasakys etnografai? Tad baltąją mirtį žmonės tempė vežimėliais ir džiaugėsi, kad vis dėlto suspėjo įsigyti. Dabar iš žydrųjų ekranų nardo vaizdai – tas prisipirko 10, o ana – 20 kilogramų. Kas daugiau? Štai ir yra kuo didžiuotis.
Visa ši spazmiška elgsena byloja ne ką kita, o tai, kad iki šiol mūsų visuomenėje plečiasi nebrandumo spraga. Mus vis dar kamuoja nuolatinė įtampa, kuri bet kada mus gali išmušti iš normalaus gyvenimo vėžių. Kita vertus, ar įmanoma tokį gyvenimą pavadinti normaliu, jei mus vis dar tampo planinės ekonomikos laikų konvulsijos?
Kaip galima spręsti iš pranešimų apie japonus, jie, regis, elgiasi kaip orūs žmonės. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas dėtųsi pas mus, jei nugriaudėtų perkūnas prie Ignalinos. Neduok, Dieve, žinoma. Užuot ieškoję slėptuvių, mūsiškiai pultų į prekybos ir pramogų sostinę ir šluotų viską iš eilės, lyg per akciją "Jamam". Juk ką nors nusipirkus mums iš tiesų tampa lengviau gyventi. Net ir sunkią minutę.