Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
%
Esu patenkintas(-a)
Esu nusivylęs(-usi)
Neturiu nuomonės
Iš viso balsų: 1409
Savaitės apklausa:
0
Zapyškyje karaliavo aitvarai
2010-04-26
Aušra Garnienė
Laimės ir vėjo Zapyškyje šeštadienį užteko visiems, kaip ir žadėjo Aitvarų šventės organizatoriai.
Raižė padangę
Daug vėjo, daug šypsenų veiduose ir troškimas pajusti skrydžio jėgą suvienijo visus, kurie šeštadienį rinkosi prie senosios Zapyškio bažnyčios.
Ryte apniukęs dangus ir lietus su kruša nieko gero nežadėjo, tačiau apie vidurdienį pro didžiulius kalnus primenančius debesis išlindo saulė. Pievos palei Nemuną nepagailėjo vėjo, ir įvairiaspalviai aitvarai pradėjo kilti į padangę.
Slibinai, aštuonkojai, tradiciniai rombai skrodė padangę. Į nuo 1991 m. Zapyškyje rengiamą aitvarų laidymo šventę susirinko jų mylėtojai iš įvairių Lietuvos vietų.
"Vėjas gal šiek tiek per stiprus", – svarstė į aitvarus žvelgdamas "Ramių bičių" atstovas Ramūnas Bilinskas. Vyras siūlė į šventę tuščiomis rankomis atvykusiesiems įsigyti aitvarą, kurie kainavo nuo 20 iki 150 litų. Jis neslėpė – aitvarą galima pasidaryti iš bet ko.
Ir tuo buvo galima įsitikinti čia pat, pievelėje prie bažnyčios. Suklupę ant kelių vaikai iš ledų ir blizgančio saldainių popieriaus konstravo savo aitvarus. "Nupiešk kaukolę", – berniukui atsistojęs už nugaros sufleravo tėtis. Bet vaikai aitvarus dabino didelėmis akimis, saulėmis, savo vardais, mylimų mašinų atvaizdais. "Tu tikras dailininkas", – negailėjo pagyrų šalia sėdėjusi moteris.
Pakilo ir katinas
"Tėvelis mane išmokė daryti aitvarus nuo vaikystės. Tikiuosi, kad ta vaikystė dar užtruks ilgai ilgai", – šyptelėjo vaikus aitvarų konstravimo gudrybių mokiusi Raminta Krikščiūnaitė iš Vilniaus.
Vėjo pagautas kelis metrus nuo žemės atsiplėšė didžiulis juodas katinas – erdvinis aitvaras. Jis sulaukė bene daugiausiai žiūrovų dėmesio. Katinui į dangų pakilti stengėsi padėti ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.
Ne vienas stebėjosi, kaip su vėju kovoja aštuonkojis, o kai kam šis aitvaras užminė mįslę. "Gal jis su kokiu motorėliu veikia, kad taip dūzgia?" – stebėjosi kelios moterys.
Dangų skrodė ne tik įmantrių formų ir sudėtingų konstrukcijų aitvarai. Galbūt ilgais žiemos vakarais tėčio ir sūnaus kartu sutvertas aitvaras iš kažkokios statybinės plėvelės ne ką prasčiau grūmėsi su vėju nei pirkti aitvarai.
Lyg šokis danguje
Ričardas ir Alma iš Jonavos rajono itin susikaupę bandė paleisti į dangų pirmąjį savo šeimos aitvarą. "Va kur iniciatorė", – į dukrelę Austėją ranka mostelėjo tėtis Ričardas. Į aitvarų šventę Zapyškyje jie atvažiavo pirmą kartą, bet panašu, kad ne paskutinį.
Po pievas paskui aitvarus bėgiojo įvairaus amžiaus vaikai, o gražų šeštadienį gamtos prieglobstyje dairydamosios į dangų laiką leido šeimos.
Šventės organizatoriai susirinkusiuosius kvietė dalyvauti įvairiose rungtyse. Viena jų – aukščio. Aitvarą į dangų leido dviejų žmonių "ekipažas" – pilotas ir jo padėjėjas. Tikslas – kaip įmanoma aukščiau iškelti savo aitvarą. Žiūrovai įdėmiai stebėjo, kaip aitvaras su velnio atvaizdu susipynė su kitu, kiek kuklesniu savo išvaizda. Galiausiai abu krito žemėn. "Kaip gėrio ir blogio kova", – atsiduso aitvarų šokį vėjyje stebėjusi moteris.
Kava kvepianti senoji bažnytėlė, kurioje buvo galima pasislėpti nuo vėjo, vakarop kvietė pamaloninti savo ausis ir sielą muzika.
