Bučinio interpretacijos – drobėje

Trys tapytojai uostamiesčio Meno kieme stebint publikai tapė pagal G.Klimtą

Į performatyvaus meno akciją uostamiesčio Meno kieme vidurvasario pavakarę tapytojus ir publiką sukvietęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” (KKKC) darsyk pademonstravo savo atvirumą ir atkaklų siekį suartinti vaizduojamąjį meną ir jo vartotojus. „Kodėl gi žmonės negali stebėti vaizdų drobėje tapsmo taip, kaip žiūri filmą, spektaklį ar klausosi gyvos muzikos? Kuo dailė prastesnė už kitus menus? Jos kūrybos procesas argi mažiau intriguoja?” – provokavo diskusijai susirinkusiuosius KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius, skelbdamas viešos tapybos akcijos startą. Pakviesti interpretuoti garsųjį Gustavo Klimto „Bučinį” prie molbertų Meno kieme stojo tapytojai Svajūnas Armonas (Vilnius), Aleksas Andriuškevičius (Kaunas) ir Ernestas Zacharevičius (Londonas). Aplinkui susispietusi publika tyrinėjo paveikslo pastatymui pozuojančią egzotišką porą, smalsiai kalbino dailininkus ir kantriai kone iki saulėlydžio stebėjo, kaip tiesiog jos akyse ant drobės gimsta menas.

Kad mokėtų pinigus

Pernai vasarą duris atvėręs Klaipėdos meno kiemas ėmėsi burti menininkus, kad jie publikos akivaizdoje interpretuotų istorinius siužetus. Viešos tapybos akcijose tapytas mitinis Bakchas su bakchantėmis, legendinis „aukso veršis” ir tikra skerdiena. Dailininkai improvizavo Piterio Pauliaus Rubenso, Nicolaso Poussino, Rembrandto paveikslų temomis.

„Kadangi populiariname meną ir jo vartojimą visuomenėje, akcijoms renkamės žmonėms pažįstamus siužetus, kuriuos dailininkai interpretuoja savaip, – sakė I.Kazakevičius. – Akcijose užgimę kūriniai gali būti neišbaigti. Čia svarbiausia – kūrybinis procesas, galimybė pamatyti, kaip menininkai tapo, kaip balta drobė virsta paveikslu. Mūsų tikslas, kad ateityje žmonės pradėtų mokėti pinigus už tai.”

Šiemet pirmajai ir vis dar nemokamai viešos tapybos akcijai pasirinktas žymusis austrų secesijonistas G.Klimtas ir jo paveikslas „Bučinys”.

Suvienijo velnią ir Dievą

Secesija (Austrijoje – sezession, Vokietijoje ir Skandinavijoje – jugendstil, Prancūzijoje – art nouveau, Ispanijoje – modernisme) – pirmas istorinis stilius po viduramžių, anot I.Kazakevičiaus, suvienijęs velnią ir Dievą. Europos mene jis įsitvirtino 1880-aisiais, kai kur išsilaikė dar ir po Pirmojo pasaulinio karo.

Pagrindinės jo išraiškos priemonės – banguotos, lanksčios, suktos, lakios linijos, švelnios ir grakščios formos, plokščių, kontrastingų spalvų deriniai ir gausi ornamentika – grąžino tapybai dekoratyvumą.

O Vienos „aukso amžiaus” dailininkas G.Klimtas (1862-1918) įkūnijo daugybės epochų lūžį. Iš pradžių freskomis dekoravęs Vienos teatrus, tapęs realistinio akademizmo stiliumi su daugybe istorizmo elementų, sulaukęs 30 metų jis pasuko į avangardą, įkūrė „secesijos judėjimą”, tapo jo prezidentu, „Vienos secesijos” stiliaus pradininku.

Ir tada jis visiškai neatsisakė istorizmo, jo mene išliko susidomėjimas filosofinėmis idėjomis ir antikiniais elementais. Bet dabar jo meninė kalba atrodo plokščia, dekoratyvi, ornamentiška. Savo „auksinio periodo” metais G.Klimtas portretiniuose ir figūriniuose paveiksluose naudojo auksinį foną – kaip mėgo Bizantijos menas. Apskritai jis propagavo idėją mene apimti viską – nuo architektūros iki taikomosios dailės.

Replikos – be „cukraus”

Mozaiką primenančiais rūbų ir paveikslų fono elementais, dulksvu spalvų ir aukso koloritu, erotika pulsuojantys G.Klimto paveikslai – odė moteriai ir geismui. Dabar jie gali atrodyti saldoki, bet niekas nepaneigs, kad yra sugėrę tiek daug magiško grožio. Jausminga, seksuali, provokuojanti, likimo vergė ir valdovė – tokią moterį vaizduotėje kūrė, tokią ją tapė žymusis austrų secesionistas. Įdomu, kad savo paveiksluose erotinę psichikos pusę dailininkas pasiekė be dualizmo, aštrumo, – kaip džiugią ir šventišką.

Visai kitokias – švelniai ironiškas, žaismingas ir net gana drastiškas replikas jo „Bučiniui“ išvydo lankytojai, liepos 18-osios pavakarę užsukę į „Kultūrpolio“ Meno kiemą.

Į S.Armono, A.Andriuškevičiaus ir E.Zacharevičiaus paveikslus su „Bučinio” siužetu iš G.Klimto tapybos atklydo tik truputis alegorijos, spalvų ir ornamentikos. Betgi interpretacijose nestigo klimtiškos simbolikos, plastiškos linijų ir minties žaismės bei šiuolaikiniam menui būdingo konceptualumo.

Skirtingo kalibro

Tapybos akcijoje šiuosyk dalyvavo skirtingo kalibro autoriai.

„Individualistų” grupės atstovas tapytojas S.Armonas bene geriausiai secesines priemones naudoja šiuolaikinėje lietuvių tapyboje.

Performansistas A. Andriuškevičius – legendinės grupės „Post ars” narys, pirmas žmogus Lietuvoje, prikalęs duoną prie sienos (1988-aisiais Kaune) ir taip suvirpinęs visą šalies meninį gyvenimą. Jo tapyba primena Andy’o Warholo multiplikacijas. Jis pasišovė iš G.Klimto paveikslų sukurti ikoną.

„O E.Zacharevičius yra mūsų eksperimentas”, – I.Kazakevičius pristatė jauniausią akcijos dalyvį. Kaip labai gerą piešėją ir tapytoją, buvusį savo studentą, dabar tęsiantį vizualiųjų menų studijas Londone, Middlesaxo universitete, jį akcijos rengėjams rekomendavo žinomas portretistas ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Žygimantas Augustinas. Akcijos dalyviams pozavo skirtingų kultūrų žmonės – klaipėdietė dailės studentė Gina ir uostamiestyje verslo administravimą studijuojantis juodaodis marokietis Victoras.

„Tai yra tikra skirtingų kultūrų komunikacija”, – džiaugėsi „Kultūrpolio” direktorius.

Dailininkų trijulė turėjo maždaug tris valandas savo tapybinėms variacijoms. Kartu jai teko atlaikyti įsmeigtus publikos žvilgsnius, atremti komentarus bei pasistengti, kad tai būtų smagus ir meniškas šou. Įtampą kaitino M.Ravelio „Bolero”, į užburtą ratą įsukdamas kiekvieną, tąvakar užklydusį į Meno kiemą. Smagu buvo žiūrėti, kaip „skirtingo kalibro” menininkai aiškinosi savo santykius su G.Klimtu ir secesija.

Abu – romantikai

Retsykiais pavartydamas įžymiojo secesionisto tapybos albumą, S.Armonas savo drobėje sugebėjo apgyvendinti net kelių G.Klimto paveikslų siužetus.

„Mes abu – romantikai, – šypsojosi tapytojas. – Mano kūryboje irgi šmėsčioja jo įtaka – moterys, vaizdai, linija, kompozicija. Tai man artimi dalykai. Norom nenorom aš netoli jo.”

S.Armono teigimu, tapyti viešai nieko baisaus: „Taip, čia esama cirko ar teatro elementų, bet žinai, kad turi susikoncentruoti ir padaryti savo darbą. Šiaip natūra man nebūtina. Vis tiek tapau iš atminties. Bet žmonėms, jei jie turi tam tikro suvokimo, gal taps įdomiau, paskui jie ateis pas dailininką į dirbtuves. Tai – geroji tokių akcijų pusė”.

Nors tikroji kūryba, anot tapytojo, vis tiek vyksta vienumoje. „Ir tai labai skiriasi nuo to, ką ir kaip darau savo studijoje”, – neslėpė S.Armonas. Tokiam darbui iš tikrųjų jam reikėtų savaitės ar dviejų. Akcijai pasirinko akrilo dažus, nes aliejiniais a la prima per kelias valandas būtų labai sunku ką nors daugiau ant metrinės drobės nutapyti, – jie ne taip greitai džiūsta. O paveiksle užsimojo sutalpinti tiek visko: moterį ir ilgesingą bučinį ant jos vėduoklės, iš kitos G.Klimto drobės atkeliavusią nukirstą Juditos galvą – šlakelį lengvos ironijos secesiniam saldumui, lopinėlį jūros – autoriaus pasveikinimą Klaipėdai. „Siužetas lai bus intriga žiūrovui”, – tarstelėjo autorius, teptuku ir pirštais švelniai rausvindamas liūdnaveidės savo paveikslo moters skruostus.

Feminizmo triumfo fone

Kitas vilnietis – E.Zacharevičius tapydamas papasakojo apie savo studijas Londone. Ir ten jam įdomiausia mokytis tapybos. „Bet kaip visi sugedau – darau instaliacijas ir skulptūrinius objektus, – šypsojosi menininkas. – Tapyti viešumoje – nieko tokio. Teko dėstyti piešimą Middlesaxo universitete. Ten akademinis piešimas – tokių akcijų lygio.” Jam yra tekę dalyvauti panašiuose renginiuose Lenkijoje ir Vokietijoje.

Pasak Ernesto, G.Klimto idėjos pasenę, bet pasimokyti iš jo yra ko. „Dabar prie G.Klimto verčia grįžti pasikeitę vertybės, – mano jis. – Feminizmo triumfas tam pačiam motyvui suteikia naują reikšmę, bučinį – be bučinio. O G.Klimtas yra to laikmečio, kai jis kūrė, genijus. Iš tiesų jis nemirė, moko ir daug mums duoda. Bet svarstome, kas po juo ir po jo... Dabar kitokia romantika, tas saldumo amžius praėjęs.”

E.Zacharevičiaus tapybinėje improvizacijoje išliko lakus linijos žaismas, bet jis visai kitoks nei G.Klimto, – su mūsų amžiaus menininko požiūriu ir įtakomis. „Bandau išlaikyti tą linijos žaismą ir dviejų kūnų dėmę kompozicijoje. Tai svarbiausia G.Klimto „Bučinyje”. Mėgstu maišyti medžiagas, todėl purškiu aerozolinius dažus – vardan G.Klimto, secesijos, vardan aukso”, – aiškino jaunasis tapytojas, tapantis tik „gyvai” ir išsyk, nuo pradžios iki galo.

Jo „Bučinio” moteris pribloškia netikėtu siužeto posūkiu ir kompozicija – nuo vyrą meiliai apglėbusios jos rankos pirštų laša kraujas. O gal tik raudonas nagų lakas?.. Paliktas baltas paveikslo fonas, kurį G.Klimtas būtų užtapęs ornamentais. Neužbaigtas darbas? O gal vėlgi replika G.Klimtui?..

Sunku būti atviram

Iš G.Klimto paveikslo kurdamas ikoną, kaunietis A.Andriuškevičius daugiausia padarė dėl šou. „Žinojau, nujaučiau, kad ką nors iškrės”, – po akcijos sakė I.Kazakevičius. Jo nuomone, A.Andriuškevičiaus kūrinį galima įvairiai interpretuoti. Anot menotyrininko, tai yra žaidimas „ready made”-u – gerasis senasis modernizmas.

A.Andriuškevičius pasiruošė iš anksto, jau žinodamas, ką nori nutapyti. Ir pradėjo dar gerokai prieš akcijos startą, publikai tik renkantis į Meno kiemą. Operuodamas kasdienę sąmonę užvaldžiusiu fetišu, jis paėmė G.Klimto „Bučinio” atviruką, padaugino nespalvotu spausdintuvu ir suklijavo kopijas ant drobės. Paskui švelniai užtapė, perkurdamas klimtiškus spalvų derinius, galiausiai pridėdamas keletą drastiškų, gaivališkų, iš pirmo žvilgsnio nelogiškų spalvos šuorų. Jo kompozicija įkyriai kartoja populiaraus paveikslo atvaizdą, replikuodama kultūros autentikai ir masinei reprodukavimo – autentikos iškraipymo kultūrai.

Po pusantros valandos, akcijai vos prasidėjus, autorius jau visų klausinėjo: „Tęsti, dar ką nors daryti, keisti ar palikti kaip yra?”. Pasak A.Andriuškevičiaus, ne jo tikslas – tapyti natūrą. Daug metų jau netapo nei figūrų, nei natiurmortų. „Čia nutapiau „Bučinį” – kaip santykį. Dažų ir popieriaus. Jie ir bučiuojasi. Ir tie bučiniai – labai intymu. Paprasta? Geriausias variantas – padaryti labai paprastai. Nereikia kankinti nieko nei gyvenime, nei mene. Menas apskritai yra bučinys. Tik nežinia, su kuo pasibučiuoji – su Dievu ar Mefistofeliu”, – samprotavo dailininkas.

Paklaustas, ar nesunku tapyti viešai, jis atsakė: „Sunku būti atviram. Čia truputį pamelavau, pagudravau, bet tai yra tai, ką aš iš tikrųjų darau mene”.

Po akcijos rengėjai liko patenkinti, nors prasitarė tikėjęsi daugiau. Kad pozuotojai bučiuosis kaip G.Klimto paveiksle. Kad bus daugiau lengviau suvokiamo meno, ne vien pasitaškymas dažais. Tapytojams ir taip buvo gerai. Publikai – kažin. Jai juk reikia šou, mano organizatoriai, kuriems jau norisi pabėgti ir nuo tapybos, ir nuo jūros. Galbūt pavyks rugpjūtį per egzotišką akvarelės akciją, kurioje dailininkams pozuos kimono apsirėdžiusios japonės.