Jei garsiojo lenkų tapytojo Jano Matejko kolega Florianas Cynkas nebūtų daręs "Liublino unijos" eskizų ir juose įrašęs dailininko paaiškinimų, kokius asmenis jis tapė savo paveiksle, šiandien vargu ar galėtume pažinti visus drobėje pavaizduotuosius.

Paveiksle aistrų mažiau

Garsusis J.Matejko paveikslas, šią savaitę pradėtas eksponuoti Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, tapytas 1869-aisiais, artėjant Liublino unijos 300-osioms metinėms.

Šis lenkų tapytojų karaliaus, mėgusio kurti dramatiškus istorinių ir batalinių tematikų paveikslus, darbas duoda peno diskusijoms ir apmąstymams ne ką mažiau, nei ir jame vaizduojami istoriniai įvykiai.

"Liublino unija" nėra iki galo istoriškas paveikslas, tačiau J.Matejko pavyko perteikti to laikotarpio dvasią ir atskleisti savo požiūrį Į Liublino Seimą per istorinio įvykio dalyvių portretus. Iš tiesų Liubline virė didesnės aistros, nei jas atspindi paveikslas", – įsitikinęs Vytauto Didžiojo karo muziejaus LDK karybos istorijos skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas.

Neįtikima lietuvių reakcija

Anot E.Brusoko, Lietuva XVI a. viduryje buvo priversta ieškoti sąjungos su Lenkija, nes Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) buvo išvarginta nuolatinių karų su Maskvos Didžiąją Kunigaikštyste, prasidėjusių dar XV a. pabaigoje, ir nebepajėgė išlaikyti Livonijos, kuri nuo 1559 m. buvo Lietuvos vasalė, savo valdžioje.

Kai Maskvos kariauna 1563 m. užėmė Polocką, tris amžius buvusį Lietuvos žinioje, LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, išgirdęs šią žinią, apsiverkė. Tad LDK kreipėsi pagalbos į Lenkiją.

Lenkijos didikai sutiko padėti, tačiau pareikalavo glaudesnių LDK ir Lenkijos ryšių, nei jie buvo likę nuo XIV a., pasirašius Krėvos sutartį, kurią lietuviai vis kvestionavo. Lenkai pareikalavo, kad Lietuva ir Lenkija taptų unitarinė (vientisa) valstybė, kurioje būtų viena politinė (ne etnoso prasme) – lenkų tauta, vienas Seimas, vienas valdovas, vieninga užsienio politika, karalystės antspaudas ir pan.

"Bendras LDK ir Lenkijos karalystės Seimas susirinko Liubline 1569 m. sausį, o vasario 12-ąją jau oficialiai išsakė minėtus reikalavimus. Juos išgirdusi lietuvių delegacija, vadovaujama Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Radvilos Rudojo, pasipriešino tokiai sąjungai, – pasakojo istorikas. – Tuo tarpu lietuvių kilmės Lenkijos karalius Žygimantas Augustas palaikė Lenkijos poziciją. Seimui tęsiant darbą, įvyko neįtikimas dalykas – lietuvių delegacija kovo pirmosios naktį slapta paliko Liubliną."

Derybų meistras J.Chodkevičius

Lietuvių bandymas sužlugdyti Seimo darbą labai papiktino Lenkijos didikus, tačiau nesustabdė Seimo darbo, ir kovo 15-ąją buvo nuspręsta dalį LDK žemių prijungti prie Lenkijos. Gavę šią žinią, dalis pasitraukusių iš Seimo lietuvių grįžo atgal į Liubliną. Grįžusiems LDK atstovams vadovavo LDK didysis maršalas Jonas Chodkevičius, o Mikalojui Radvilai, kuris, nenorėdamas dalyvauti šiame Seime, teisinosi liga, atstovavo jo sekretorius Andrius Volanas.

Lietuviai priekaištavo lenkams dėl jų priimto sprendimo, kuris nerodė deklaruojamo draugiškumo Lietuvai. J.Chodkevičiui teko parodyti ypatingą derybininko meistriškumą, kad įtikintų Seimą ir lietuviškos kilmės Lenkijos karalių kurti dvinarę, o ne vienanarę valstybę.

Pagaliau buvo nuspręsta, kad Lenkijos karalius taps ir LDK Didžiuoju kunigaikščiu, nors iki tol tokiu kunigaikščiu Lietuvoje galėjo tapti ir atskiras nuo karaliaus asmuo. Lietuviai išsireikalavo, kad dokumentuose išliktų LDK antspaudas su Vytimi, atskiras LDK iždas ir kariuomenė.

E.Brusokas laikosi nuomonės, kad šioje sąjungoje, kuri truko beveik 230 metų, Lietuva, kaip politinis darinys, labai nenukentėjo, lyginant su buvusiąja nuo XIV a. pabaigos iki Liublino unijos. Antraip ši dviejų valstybių sąjunga būtų subyrėjusi gerokai anksčiau. Visgi lietuviams ji turėjo ir aiškiai neigiamų padarinių – į Lietuvą ėmė sparčiau skverbtis lenkiška kultūra ir kalba, kurią pamažu perėmė Lietuvos bajorija.

Nešraiškingas karalius

Kaip šį abiem šalims lemtingą įvykį galėjo pavaizduoti XIX a. lenkų meistras? Anot kauniečio istoriko, J.Matejko romantizavo Lietuvos ir Lenkijos uniją, tačiau dailininkui pavyko perteikti šio istorinio įvykio dramatizmą bei savąją tautinę ir religinę toleranciją.

Atrodo, mažiausiai išraiškinga yra istorinės drobės centre stovinti Žygimanto Augusto figūra. Gal tokiu būdu dailininkas norėjo pasakyti, kad karalius šiame istorijos tarpsnyje buvo ne veikėjas, o tik ano meto aplinkybių įrankis?

Lenkijos bažnyčios galva – senosios Lenkijos sostinės Gniezno arkivyskupas Jokūbas Uchanskis (Nr. 2) laiko Bibliją, ant kurios padėjęs ranką Krokuvos kaštelionas Martynas Zborovskis (Nr. 1) prisiekia Liublino unijai (iš tikrųjų tuo metu Krokuvos kaštelionas buvo kitas Zborovskis).

Prie stalelio su Biblija, ant kilimais užklotų grindų mėtosi kažkokie seni dokumentai. Greičiausiai, tai – Krėvos sutartis ar kiti aktai, kuriuose buvo rašoma apie Lietuvos ir Lenkijos suartėjimą. Tokiu būdu dailininkas parodė šios, Liublino sutarties, naujumą. Jos tekstą paveiksle skaito Krokuvos vyskupas Filipas Padnevskis (Nr. 3), o suklupęs verkia Lietuvos delegacijos vadovas J.Chodkevičius (Nr. 7).

Nutapyti ir nedalyvavusieji

Įdomu, kad paveiksle nutapytas nedalyvavęs prisiekiant unijai Mykolas Radvila Rudasis (Nr. 6). Jis pavaizduotas su kalaviju, ištrauktu iš makštų, nors tai anuomet atrodė neįmanoma valdovo akivaizdoje (už tokį veiksmą buvo iš karto skiriama mirties bausmė). Tokiu būdu J.Mateika, matyt, norėjo parodyti M.Radvilos Rudojo protestą. M.Radvilos kalavijo makštis laiko kažkoks berniukas. Tai galėjo būti M.Radvilos pažas arba sūnus.

Tarp didžiausių unijos priešininkų – Trakų kaštelionas Eustachijus Valavičius (Nr. 10), pavaizduotas susiėmęs už galvos. LDK lauko etmonas Romanas Sanguška (Nr. 9), pasižymėjęs kovose, nutapytas su ginkluote ir kariška uniforma. Dar vienas asmuo, nedalyvavęs šiame Seime – Žygimanto Augusto sesuo Ona Jogailaitė (Nr. 8), pavaizduota apsirengusi karališkais drabužiais (vėliau ji tapo Lenkijos karaliaus ir LDK Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro žmona).

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (Nr. 5), taip pat nedalyvavęs prisiekiant unijai, bet palaikęs šią idėją, sėdi paveikslo kairėje. Tarp unijos šalininkų – lenkų kardinolas Stanislovas Hozjušas (Nr. 4), Kijevo vaivada stačiatikis Konstantinas Vasilijus Ostragiškis (Nr. 12) su sūnumi Jonušu (Nr. 13). Už šių išvardytų asmenų stovi kitas unijos šalininkas, Lenkijos Seimo maršalas su pareigas atitinkančia lazda Janas Firlėjus, aštriai polemizavęs su J.Chodkevičiumi.

Tebėra aktualus

XVI a. viduryje Europoje įsigalėjo protestantizmo sąjūdis, todėl J.Mateikos paveiksle taip pat yra protestantizmo atstovų. Žinant, kad tapytojo motina išpažino šią krikščionybės kryptį, tuo nereikėtų stebėtis.

Štai mąstytojas protestantų veikėjas Andžejus Fryčas Modževskis (Nr. 16) paveiksle stovi prie vienintelio valstietijos atstovo (Nr. 17), kurio, beje, negalėjo būti jokiame Seime. Paveiksle nutapytas ir kitas žymus Lenkijos protestantų lyderis Jonas Laskis (Nr. 18), kuris tikrai nedalyvavo šiame Seime, nes buvo seniai miręs.

J.Mateika savo kūrinyje nors ir laikėsi istoriškumo, tačiau griežtai juo nesivadovavo. Jam kur kas svarbiau buvo atkurti laikotarpio dvasią, iškelti svarbiausius istorinio proceso dalyvius ir perteikti savąją šio istorinio įvykio sampratą. Tai, kad paveikslas dar ir dabar, praėjus 140 metų po jo nutapymo, nepalieka abejingų meno žinovų, istorikų, žiūrovų, reiškia, kad jis tebėra aktualus, o tai, anot E.Brusoko, bene geriausias bet kokio darbo įvertinimas.

Komentaras

Dalia Tarandaitė

Menotyrininkė

Prie "Liublino unijos" dailininkas dirbo keletą metų – studijavo istorijos šaltinius, rinko ikonografinę medžiagą, piešė atskirų figūrų eskizus pieštuku. Dar 1866 m. nutapė eskizą aliejiniais dažais, kuris iki šių dienų neišliko.

"Liublino unija" iš esmės atitinka akademinės tapybos reikalavimus, tačiau atmeta negyvą, nudailintą formą, pirmenybę teikdamas figūrų ir jų grupių išraiškingumui, o ne linijų grynumui ar figūrų išdėstymo grožiui. Dailininkas siekia vaizdo istorinio ir psichologinio įtaigumo, bandydamas perteikti vaizduojamo įvykio istorinę reikšmę, bendrą atmosferą, atskirų jo dalyvių veiksmus, mintis, emocines reakcijas.

Atkurti laikotarpį padeda portretiniai istorinių asmenybių atvaizdai, jų apranga, aksesuarai, interjero detalės. Daugelį šių detalių dailininkas tapė iš natūros, be kitų šaltinių pasinaudodamas ir paties sukaupta senienų kolekcija. Į XVI a. iš dalies nukelia ir bendra kūrinio kompozicija, primenanti vėlyvojo Renesanso meistrų (pvz. Paolo Veronese) didžiojo formato daugiafigūres kompozicijas.

Kiek pakylėta, iškilminga "Liublino unijos" kompozicija iš esmės yra statiška, tiesa, nestokojanti vidinės dinamikos. Jos centre stovi Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas, laikydamas aukštai iškėltą krucifiksą. Be aiškaus figūras vienijančio centro unijos idėją perteikia veikėjų grupavimas – po du yra pavaizduoti keli aukščiausias pareigas užimantys pareigūnai (vienas kaip Lenkijos atstovas, kitas – kaip Lietuvos). Parenkant šiuos asmenis, dailininkas pažodžiui nesilaikė istorinių kronikų aprašymų. Jis įvedė veikėjus, kurių nebuvo Liublino pilyje, pasirašant uniją, tačiau dėl užimamų pareigų ir veiklos jie buvo svarbūs dailininkui kaip tam tikrų idėjų, tam tikrų pozicijų atstovai.