Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kazimieros Kymantaitės kodas
2010-04-03
Virginija Skučaitė
Knygynuose pasirodė paradoksaliai ir kartu nepaprastai spalvingai teatro asmenybei – Kazimierai Kymantaitei skirta knyga "Reikalauju kūrybos laisvės!", kurią iš režisierės ir aktorės dienoraščių, amžininkų prisiminimų, straipsnių spaudoje ir kitų šaltinių sudarė jos dukra aktorė Agnė Gregorauskaitė ir Bernadeta Markevičienė.
Teisės studijos nesužavėjo
Petro ir Povilo dieną 1909-aisiais gimusi Žemaitijos dukra Kazimiera Kymantaitė į Kauną atvažiavo viena, būdama vos 15 metų. Mokydamasi "Aušros" mergaičių gimnazijoje, dirbo korepetitore – už gautus pinigus pirmiausia nusipirko gražią uniformą, anuomet madingos "Bally" firmos batus ir pasikvietė į Kauną savo motiną Juzefą Valterytę-Kymantienę, jos jauniausiąją seserį Genovaitę (Ingeborgos Dapkūnaitės močiutę) ir savo vyresniąją seserį Marcijoną.
Pradėjusi teisės studijas Vytauto didžiojo universitete, K.Kymantaitė jų nebaigė – jauną merginą apžavėjo teatras. Užsispyrusi žemaitė įstojo į Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokyklą prie Valstybės teatro, dalyvavo to teatro spektaklių masuotėse. Pirmas jos savarankiškas vaidmuo buvo Jaunųjų teatro spektaklyje "Dėdės Tomo trobelė". Būtent A.Oleka-Žilinskas pirmas jai pasakė, kad galėtų būti režisierė, nes turi sąžinę, fantaziją ir pastabumą.
Gyvenimas Kaune – stebuklas
Sunkiai finansiškai gyvenusi jaunoji aktorė buvo kviečiama kartu su kitomis studijos mokinėmis į A.Olekos-Žilinsko namus pietų, kuriuose jo žmona aktorė mokė jaunas merginas gero elgesio taisyklių, kaip parengti vaišes, priimti svečius.
Šiuose namuose K.Kymantaitė matė ir girdėjo Balį Sruogą, V.Krėvę-Mickevičių, Levą Karsaviną... A.Oleka-Žilinskas kartais pasiimdavo K.Kymantaitę į Aleksotą, kur vienoje viloje rinkdavosi geriausi Lietuvos kultūros žmonės.
"Dieve Dieve, tai buvo tikras intelektualizmo stebuklas... Sėdėdavau kamputyje fotelyje ir stebėdavau... Profesorius Karsavinas per vakarienę išgiedodavo visą operetę... Turėjo absoliučią klausą", – tvirtino K.Kymantaitė.
Ne kartą matė Kaune Vaižgantą. Šią neeilinę, artimą stiliumi asmenybę ji labai gerbė. Gal todėl, kad ir pati gyveno taip, kaip norėjo, – nesivaržydama.
"Sėdi kartą ant šaligatvio krašto batus nusiavęs, kojas ilsina. Nesivaržo, kad kanauninkas, rašytojas, universiteto docentas", – prisiminė K.Kymantaitė. Laisvės alėjoje ji sutikdavo ir garsųjį režisierių Juozą Vaičkų, žiemą vilkėjusį dvejais kailiniais – vienais būdavo apsivilkęs, o kitus – užsimetęs ant viršaus.
Pažintis su B.Brazdžioniu
K.Kymantaitė lankydavosi rašytojos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės arbatėlėse. Labai gerbė ir žavėjosi, kaip ir visi kauniečiai, aktore Ona Rymaite.
Su mylimiausiu savo poetu Bernardu Brazdžioniu K.Kymantaitė susipažino garsiajame Kauno "Metropolyje", kur sekmadienio pavakarėmis, šeštą-aštuntą valandą, į vadinamuosius faifokliokus rinkdavosi menininkai.
"Kartą žiūriu – ateina Brazdžionis. Galva garbanota. Jis gerdavo kavos ir pusę čierkos likioro. Susipažinome. Lydėdavo mane į studiją. Ne romanas buvo. Šiaip", – kalba knygoje K.Kymantaitė. Vėliau, sovietmečiu, ji drąsiai skaitė B.Brazdžionio, Jono Aisčio eiles viešai.
Režisierės dukra A.Gregorauskaitė prisimena, kad tuo stebuklingu Kauno laikotarpiu jos mama pirmą kartą ištekėjo. Čia ir Agnė gimė. Jos tėčio Marijono Gregorausko, būsimo žymaus ekonomisto, o tuo metu – "Valgio" bendrovės direktoriaus iniciatyva prie Soboro veikusioje mažytėje koldūninėje buvo maitinami skurstantys studentai: jie nemokamai gaudavo sriubos ir duonos.
Agnės mama tuo metu jau vaidino teatre. 1939 m. K.Kymantaitė su šeima ir kurso draugais išvažiavo į Vilnių kurti Valstybinį dramos teatrą, kur išryškėjo jos meilė nacionalinei dramaturgijai ir lietuvių autorių kūrinių inscenizacijoms. "Be lietuviškos dramaturgijos aš negaliu gyventi ir apskritai egzistuoti teatre", – yra pasakiusi ir pati K.Kymantaitė.
Žaižaravo humoru
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė sovietmečiu lietuvybę teatre puoselėjusią K.Kymantaitę lygina su knygneše lietuviškos spaudos draudimo metais. Ši moteris, Vilniuje tapusi savarankiška režisiere, išsiskyrusi iš uniformuotos sovietmečio minios mąstymu, išvaizda, gyvenimu.
Juozas Pocius, buvęs Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas, ilgai dirbęs teatre kartu su K.Kymantaite ir gyvenęs jos namo kambarėlyje Beržyno gatvėje Vilniuje, savo prisiminimuose pabrėžia režisierės nesenkantį, kartais tiesiog akiplėšišką humorą. Štai kartą ji pakvietė J.Pocių eiti kartu į svečius pas Kipro Petrausko žmoną aktorę Eleną Žalinkevičaitę. J.Pocius paklausė, ar jam patogu eiti. K.Kymantaitė atsakė: "Nesijaudink. Pasakysiu jai, kad tu mano nesantuokinis sūnus, kurį slėpiau nuo Banaičio" (kultūros ministras Juozas Banaitis buvo antrasis K.Kymantaitės vyras).
Daugybę metų K.Kymantaitę pažinojusi žurnalistė Nijolė Baužytė prisiminimuose aprašo, kaip žiemą rengėsi sportbačius avėjusi režisierė: "Ji pakelia sijoną virš kelių, matau tik trumpas vilnones puskojines ir nuogas be kojinių kojas, ir sako: "Cha, esu plikom kojom, aš niekada nemūviu kojinių. Kiekvieną rytą keliuosi pusę šešių, apsipilu lediniu vandeniu ir man nereikia jokių kojinių." Kad ir tas paltas būtų kaip paltas, bet ir tas vėjo pučiamas. Jai svarbiau juoda suknia, mezginiai, sportbačiai ir žadintuvas ant kaklo. Tikra tiesa – ant kaklo ji nešiojo žadintuvo dydžio laikrodį."
Prausėsi lediniu vandeniu
Tapytoja, scenografė Juzefa Čeičytė knygoje prisimena: "Kazė yra užstojusi ir gelbėjusi ne vieną nemalonumų užsitraukusį, iš darbo metamą artistą. Ji gal net ir pavaldė situaciją teatruose – kaip ministrienė..." "Sykį einu pas Kazę į Beržyno gatvę. Vėlyvas ruduo, gruodas. Žiūriu, išeina ji Ievos kostiumu, pramuša lauke stovinčiame dubenyje ledą ir apsipila tuo vandeniu su visais ledais. Paskui atgal į trobą"... "Kazės troba – beveik dvariukas. Birželį kieme pražysta bijūnų alėja. Po obelim – stalas su mediniais suolais. Nemažai ten atkimšta šampano butelių. Deklamuota, juokauta, apkalbėti Lietuvos ir pasaulio "didieji".
Iš J.Čeičytės prisiminimų, kuriuos užrašė Audrius Musteikis: "Kai Čeičių šeimą ištrėmė į Sibirą, o ją pačią išmetė iš Dailės instituto ir po visą Lietuvą medžiojo, kad išvežtų, Kymantaitė parašė Juzefai palankią charakteristiką, kuri drauge su kitomis charakteristikomis buvo pateikta Justui Paleckiui, kad saugumiečiai nebepersekiotų jos, leistų prisiregistruoti ir ramiai dirbti."
Baba Kazė – artimas žmogus
Kalbinta aktorė Doloresa Kazragytė prisiminė: "Mes, tada dar jauni Vilniaus akademinio dramos teatro aktoriai, režisierę šiltai vadindavome baba Kaze. Taip ir matau ją repeticijų metu vis šiaušiančią ranka savo trumpai kirptus plaukus.
Beje, abi mėgome grybauti. Man teko ne kartą sėsti su režisiere į autobusą, vežusį į Naująją Vilnią, į mišką. Nežinau kaip, bet dirbdama teatre kažkaip pelniau babos Kazės ir jos dukters Agnės simpatiją, su kuria net dubliuodavome kai kuriuos vaidmenis. Teko dirbti su Kymantaite ir Kaune, kur ji pastatė Kazio Sajos "Dilgėlių šilką". Tvirtai galiu pasakyti, kad baba Kazė buvo šiltas ir kažkaip kiekvienam artimas žmogus."
Tai buvo gaivalas
Aktorius Vytautas Rumšas savo prisiminimus taikliai pavadino "Kazimieros kodas", perskaitęs savo vėliavnešės (taip aktorius vadina K.Kymantaitę) vėliavoje: "Sau, tėvynei ir pasauliui".
Anot aktoriaus, K.Kymantaitė negalėjo pakęsti abejingumo teatre, ji nušluodavo tą takelį, kuriuo aktoriaus personažas turėtų nueiti, surasdavo raktą į kiekvieno aktoriaus sielą ir pasukdavo jį būtent tiek, kiek galima. Niekada nepersukdavo. Čia, matyt, ir buvo jos bendradarbiavimo su aktoriais paslaptis. Anot V.Rumšo, režisierė priversdavo scenoje švytėti saulę, išgaudavo dangaus vaiskumą, vakaro įspūdį ne šviesomis ar dūmais. Visa tai sklido iš aktorių. Pasak V.Rumšo, tai, kad K.Kymantaitė iškėlė lietuvišką dramaturgiją, galima vadinti jos išminties kodu ir už tai būti dėkingiems.
Gražina Balandytė, kai dar vedė laidą televizijoje "Ponios Gražinos virtuvėje", sulaukė K.Kymantaitės dukros pianistės Aušros Banaitytės skambučio, iš kurio sužinojo, kad režisierė nevažiuos operuotis į Kauną akių, jei jos nelankys G.Balandytė.
Žinoma, G.Balandytė lankė K.Kymantaitę ligoninėje ir po akių operacijos išgirdo: "Kokia aš esu laiminga. Net jei visai nebematysiu, man nepaprastai pasisekė. Sutikau nuostabiausių žmonių, perskaičiau įdomiausių knygų, regėjau fantastiškiausių vaizdinių – aš juos ir dabar matau. Aš matau savo spektaklius. Buvau laiminga..."
Dievas – sąžinės savoka
A.Gregorauskaitė, pristatydama kartu su Bernadeta Markevičiene sudarytą knygą apie K.Kymantaitę, pasipuošia mamos gintariniais karoliais. "Mamos gyvenimas – tai jos gražieji gintaro karoliai, kuriuos ji vėrė savo pastatymais ir vaidmenimis", – kalbėjo A.Gregorauskaitė, iki šiol vaidinanti mamos statytoje "Žaldokynėje", kuri skaičiuoja jau 62 metus.
Abi dukras, Agnę ir Aušrą, kai abi dar buvo mažos, K.Kymantaitė veždavosi į gastroles – kartais keliaudavo sunkvežimiu, miegodavo kluone ant šieno ir dėdavosi į savo galvas mamos bendravimo su žmonėmis pamokas. O mama buvo pašėlusi – žodžio kišenėje neieškojo, buvo stipri ir kovinga, nesidavė įspraudžiama į jokius rėmus.
Ji visą gyvenimą kalbėjo, ką galvojo. Viename interviu K.Kymantaitė prisipažino, kad visada skaitė Bibliją, kurią laikė katalikiškos moralės pagrindu. "Aš esu katalikiškos moralės, bet ne tikėjimo. Senelis man mažai sakydavo prieš miegą – gali nesimelsti, bet suvesk sąskaitas su savo sąžine. Taigi – Dievas man yra sąžinės sąvoka", – teigė režisierė.
Žemaičių krašto pagonė
Į klausimą, kas jai yra laisvalaikis, K.Kymantaitė atsakė: "Man laisvalaikis yra tada, kai griūvu iš nuovargio."
Būdama 85-erių, K.Kymantaitė džiaugėsi laisva Lietuva ir stebėjosi Lietuvos Vyriausybės ir Prezidento elgesiu 1940 m. birželį, kai pirmasis šalies asmuo paliko šalį, o kariuomenė nesipriešino. "Kodėl suomiai stojo mūšin, kovojo su rusais ir išlaikė respubliką? Šitai man neduoda ramybės", – 1994-aisiais kalbėjo K.Kymantaitė.
Buvęs Vilniaus akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys režisierės 85-mečio proga rašė: "Kaziūne-Kazimiera, sakaisi Tu – gryna bajorė Kuršėnų, aristokratė Kymantų – nuo kojos nykščio iki ausų... Tačiau iš tikrenybės Tu Žemaičių krašto esi pagonė iš laumės Pavenčių malonės, kuri pavogusi Tave dar šio amžiaus pradžioje parugėje per Petrines nuo pamigusios mamaitės, vaidilute pristatė prie aukuro Melpomenės..."
Lietuvių dramaturgijos puoselėtojos gyvenimas suklupo prie pat XXI a. slenksčio – 1999-aisiais.
