Festivalio "Kaunas Jazz" sumanytojas Jonas Jučas dabar yra jo pilkasis kardinolas. Buvęs kultūros ministras oficialiai jau treji metai nebevadovauja festivaliui.

Tačiau šeimos moterys – festivalio direktorė žmona Audra Jučienė ir meno vadovė dukra Indrė Jučaitė – sprendžiant organizacinius reikalus paklūsta šeimos galvos žodžiui.

– "Kaunas Jazz" gimė kartu su atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Kokia buvo pradžia?

– Pirmųjų festivalių organizacinė patirtis šiais laikais nesuvokiama. Norint išsiųsti faksą reikėdavo keliauti į Centrinį paštą ir 3–4 dienas laukti eilėje, kol jį išsiųs. 1991–1992 m. fakso ryšys ėjo per Maskvą. Telefono skambutį su Vakarų Europos šalimis reikėdavo užsisakyti prieš savaitę. Sunku buvo ir dėl to, kad tuometinės valiutos rublių trūko, ir dėl požiūrio į mus. Iš pradžių daug kas iš mūsų tyčiojosi, juokėsi, nes įsivaizdavo, kad džiazas popmuzikos mieste Kaune neprigis. Su metais ta ironiška šypsena dingo.

– Prieš gerus dešimt metų festivalis buvo labiau visaliaudinis. Į didžiuosius koncertus Vytauto Didžiojo universiteto salėje rinkdavosi daug studentų. Žinoma, jie pakliūdavo įvairiais būdais – ir be bilietų. Dabar mokami festivalio koncertai atrodo labiau skirti visuomenės elitui.

– Ir šiais laikais žmonės bando patekti nemokamai – padirbti bilietus, kvietimus. Tačiau tobulėjant technologijoms taip patekti į mokamus koncertus sumažėjo. O publika išlieka labai įvairi. Yra ir studentų, akademinio pasaulio atstovų, ir politikų, verslininkų, muzikų. Studentams taikome įvairių nuolaidų. Be to, daugiau kaip dešimt metų rengiame nemokamus lauko koncertus Vienybės aikštėje. Skamba ir varpų muzika, rengiame koncertus bažnyčiose, sinagogoje – nežinau, ar pasaulyje yra dar bent vienas džiazo festivalis su koncertais sinagogose.

– Lankytis džiazo koncertuose madinga. Ar nesusimąstote, kad tam tikra jūsų auditorijos dalis džiazo klausosi galbūt tik kartą per metus – vykstant festivaliui?

– Festivalio nuopelnas yra tai, kad žmonės, kol nesilankė festivalio koncertuose, buvę toli nuo džiazo muzikos, vėliau tapo jos išpažinėjais. Tai, kad žodis "džiazas" Kaune nebėra lygus keiksmažodžiui, daug lėmė festivalis. Taip, ši muzika pasidarė tam tikru mados dalyku. Net kampanijos ir produktai su galūne "jazz" tapo populiarūs.

Sulaukiame kritikos, kad mūsų koncertuose per daug lengvojo žanro muzikos. Tačiau festivalyje skamba įvairi muzika. Lauko scenoje, kur užklysta ir atsitiktinių praeivių, skamba ir visiškai paprasta muzika. Mes siekiame atsitiktinius klausytojus, užklydusius į tokį koncertą, prie džiazo prijaukinti po truputį, kad jie paskui liptų pažinimo laiptais aukštyn. Vėliau juos pratiname ir prie labai sudėtingų dalykų – eksperimentinės, "free jazz" muzikos.

– Kokios buvo didžiausios kuriozinės situacijos, kažkada kainavusios daug nervų, o dabar keliančios šypseną?

– Kiekvienais metais instrumentai užstringa kelionėje arba nukeliauja ne ten. Yra tekę gitaristą Richardą Bona iš Estijos per Latviją vežti nelegaliai. Šio kamerūniečio latvių pasieniečiai nenorėjo praleisti, nes šios valstybės vizos jis neturėjo. Buvome net lėktuvą užsakę, tačiau jo neprireikė – pavyko susitarti. Tuomet ilgai dirbome telefonais. O juk jei tai būtų iškilę į viešumą, atsakingiems pareigūnams galėjo lėkti galvos.

Kita situacija – viena amerikiečių grupė prieš pat skrydį į koncertą "Kaunas Jazz" buvo įstrigusi oro uoste JAV. Staiga paaiškėjo, kad atlikėjai nėra JAV piliečiai – jie turėjo tik leidimą toje šalyje gyventi – ir jiems reikia Lietuvos vizos, kurios jie, suprantama, neturi. Džiazo muzikantai neįleido į lėktuvą – jie užstrigo oro uosto kontrolės poste. Skambiname – oro uoste, skrydžių bendrovėje niekas nesileidžia į kalbas. Vienuoliktą nakties teko skambinti užsienio reikalų ministrui, po šio skambučio žemesnio lygio ministerijos pareigūnai naktį važiavo į darbą, siuntė faksą į oro uostą JAV, garantavo, kad Lietuva atlikėjus priims ir netaikys jokių sankcijų skrydžių bendrovei. Džiaugiuosi, kad festivalis turi draugų – ekstremaliose situacijose daug kas mums yra padėjęs.

– Gal galėtumėte palyginti pirmųjų ir dabartinių festivalių honorarus atlikėjams?

– Tai neįmanoma. Visų pirma, valiuta buvo ir rubliai, ir Vagnoriaus talonai. Antra, ir garsiausi atlikėjai pas mus iš pradžių atvykdavo be jokių honorarų – vien už dienpinigius – vedami smalsumo. Juk daugeliui tai buvo pirmoji kelionė už subyrėjusios geležinės uždangos. Be to, informaciją apie dabar atlikėjams mokamus honorarus galime atskleisti tik atsakingoms tarnyboms – taip įrašyta kontraktuose. Nenorime to atskleisti ir dėl kitų priežasčių. Nes jei konkurentai sužinotų, kokių finansinių kompromisų dėl ilgametės derybinės patirties pasiekiame, kitais metais viso festivalio biudžeto galbūt nebeužtektų vienos žvaigždės honorarui sumokėti.

– Rengiant festivalį galvojate metus į priekį?

– Žinoma. Kitais metais bus labai sunku – vis dėlto jubiliejinis festivalis. Norėsis kažką išskirtinio parodyti. O publika juk per dvidešimt metų išlepinta, girdėjusi visko, mačiusi beveik visą pasaulio džiazo elitą. Bus sudėtinga parengti mažo biudžeto, bet solidžią programą.

– Įsivaizduojate savo gyvenimą be džiazo festivalio?

– Sunkiai. Per festivalį ir į politiką nuėjau, manau, kad tai prieš keletą metų iš dalies lėmė tai, kad buvau paskirtas kultūros ministru.