Toks jaunas, o jau laureatas

Kęstutis Navakas, Stalo sidabras, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 343 p.

Lietuvoje gavus Nacionalinę premiją, rašytojams, o labiausiai poetams, turėtų atsiverti tuštuma. Nes pelnius šį įvertinimą beveik nebelieka ko siekti.

Lieka tik persikvalifikuoti – pulti rašyti apsakymų, viltis, kad pastebės Petro Cvirkos premijos žiuri, o dar geriau – pasikeisti pavardę ir kūrybos kelią pradėti iš naujo. Nes šiaip ar taip, Nacionalines premijas dalija vis jaunesniems, o Nobelio komitetas – deja deja – nesupranta nei lietuvių kalbos, nei poezijos grožio.

Vis dėlto būtų gaila, jei minėtos Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas, ką tik išleidęs kūrybos rinktinę "Stalo sidabras", pasikeistų pavardę, nes ta jo pavardė visiems labai patinka. Tiems visiems patinka ir jo eilėraščiai, o nuo savęs galėčiau pridurti, kad ryškiai krinta į akis tai, kad poetas visada stengdavosi rašyti gražiai ir tai daryti jam dažniausiai išeidavo.

Nors K.Navako poezijoje dažnai pasikartoja tokie žodžiai kaip "naktis", "Kajokas" ir "vynas", drįsčiau teigti, kad viskas čia labiausiai apie meilę ir panašius dalykus, kurių labai norisi, bet sunku konkrečiai apsakyti. Galbūt iš to ir kyla romantika.

Visą savo poezijos esmę geriausiai nusakytų pats K.Navakas, bet kažkodėl pas mus gajus kvailas prietaras, kad savo paties knygų pristatinėti nevalia. Gal pakaktų užginti patiems autoriams pristatinėti savo pačių sukurtas prastas knygas, o kaip daromi geri dalykai, tegu pasiaiškina patys. Kritikui kur kas lengviau rašyti apie blogas.

O ką man parašyti šiuo – Navako – atveju? Nebent konstatuoti, kad, jei jūsų tikėjimas lietuvių poezija yra bent garstyčios grūdo didumo, neabejoju, kad visą šį "Stalo sidabrą" jau esate dvasingai nučiupinėję arba ketinate tai padaryti artimiausiu metu.

Iš gero gyvenimo

Peter Høeg, Tylioji mergaitė, Vilnius: Tyto alba, 2008, 542 p. Iš danų kalbos vertė Rasa Gražulytė

Geografiškai – danai yra mūsų kaimynai. "Egzistenciškai" – jie tarsi iš kitos planetos. Ta prasme, kad jų socialiniame gyvenime viskas taip gerai sutvarkyta, jog skandinavų menininkai laužo galvas, ką čia sugalvojus, kad kokiame filme ar romane atsirastų bent kiek intrigos ar tamsesnių atspalvių. Neretai skandinavų filmuose bei literatūroje perlenkiama lazda ieškant juodulių ten, kur jų nėra. Kartais net išeina smagus farsas (pavyzdžiui, po mūsų kino teatrus kelintus metus keliaujantys "Adomo obuoliai" ar klasika tapę "Idiotai").

P.Høegui pakako parašyti vieną gerą romaną (kalbu apie "Panelės Smilos sniego jausmą") ir neribotam laikui jam atiteko "geriausio danų rašytojo" titulas. Po dešimtmečio tylos P.Høegas į pasaulį paleido "Tyliąją mergaitę".

Trileris apie dešimtmetę ir jos gelbėtoją klouną sukaltas turbūt nepriekaištingai: daug veiksmo, gaudynių, lengvos mistikos, protingų išvedžiojimų gyvenimo prasmės temomis, šiokio tokio sąmojo. Visko yra pakankamai, kad įtrauktų. Veiksmo vieta – Kopenhaga. Tūkstantį kartų minimos gatvės, rajonai, namai ir kiti objektai – reikia manyti – konkretūs. Tiems, kurie gerai pažįsta šį miestą, – labai patiks. O man, mačiusiam Kopenhagą tik iš lėktuvo, visi tie vietovardžiai stringa ir trukdo lakstyti mintimis paskui personažus.

Knyga paskaitoma, nors atvirai dirbtinoka. Išmąstyta ir sukalta iš nieko. Skaitant neapleidžia mintis, kad realiai Danijoje visiškai nieko nevyksta. Matyt, tai ir yra pagrindinė P.Høego knygos mintis. Kai nėra ką veikti, pats tas skaityti apie nieką.

Gyvenimo instrukcija

Alberto Manguel, Homero "Iliada" ir "Odisėja", Vilnius: Tyto alba, 2008, 283 p. Iš anglų kalbos vertė Edvarda Srėbaliūtė

Išgirdę žodžių junginį "Homero Iliada" arba "Homero Odisėja" dažnas šūkteli – "O ne! Tik ne tai! Kiek galima apie tą nežinia ar egzistavusį, nežinia ar aklą dainių ir abi jo dramblotas poemas?"

Kai į rankas pateko A.Manguelio knyga "Homero "Iliada" ir "Odisėja", kažkas panašaus nuskambėjo ir mano mintyse. Nors raukydamasis, bet perskaičiau. Žinau, kad dar ne kartą skaitysiu ir niekada turbūt nesuprasiu, kodėl visos tos painios poemos mane nuolat traukia, kodėl jos visada šalia, po ranka.

Galima teigti, kad Homero epas yra pats gyvenimas, o teisingai gyventi sugeba tik pamišėliai ir šventieji. Visiems kitiems – mokytis ir mokytis. Pirmiausia – iš Homero. Jei ko "Iliadoje" ar "Odisėjoje" nesupranti, pravartu griebtis tokių veikalų kaip A.Manguelio traktatas. Žinoma, ir jis netobulas, bet bent trumpam suteikia vilties, kad įmanoma susigaudyti amžinose dievų ir herojų rietenose dėl... dėl ko?