Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Pagalba būtina. Bet tik ne popierinė
2009-01-24
Violeta Juodelienė
Kaip elgtis, yra žinoma. Taip atsakė paklaustas, kaip Kauno mokyklų bendruomenė bando susidoroti su šoku, ištikusiu miestą per penkias dienas netekus trijų merginų, Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas. Regis, viskas pagal planą: Švietimo skyrius parengė raštą mokykloms su patarimais, ką daryti, mokyklose į darbą kibo krizių valdymo komandos, pasitelkta Pedagoginė psichologinė tarnyba, pedagogams paliepta įrašyti į mokinių pažymių knygeles psichologinės tarnybos telefonus.
Pažvelgus giliau, tampa akivaizdu, jog vaikų psichologinė sveikata ir kritine forma pasireiškiančios problemos visiškai aiškios atrodo tik tiems, kurie uoliai kuria vaikų ugdymo programas. Kiti mokytojai, psichologai, nuoširdžiai sergantys kiekvieno vaiko problemomis, prisipažįsta žinantys daug mažiau.
Blogiausia, ką galima daryti dabar – apsiriboti tik kaltųjų dėl mergaičių žūties paieškomis, prisipažino vienos Kauno vidurinės mokyklos vadovas. Ieškodami kaltųjų ir norėdami apsaugoti save, galime priskaldyti daug malkų, ypač, jei manysime, kad svarbiausia – surengti pokalbį su tėvais ar vaikais ir turėti tai įrodančius dokumentus.
Blogiausia, ką galima daryti nuolat, – dirbti su vaikais tik "pagal pareigas". Taip dirbantys kai kurie miesto švietimo valdininkai neturėtų stebėtis, kad apie jaunuolių pamėgtas neformalias organizacijas sužino tik iš žiniasklaidos.
Beveik milijonas litų, kurį vaikų vasaros poilsiui išleidžia savivaldybė, – didelė suma, atviros sporto salės mokyklose, ilgėjanti papildomo ugdymo valandų eilutė mokymo programose, aibės būrelių – visa tai labai svarbu ir dėl to negalima nesutikti su miesto švietimo valdininkais. Tik ar to pakanka Kauno vaikams?
Švietimo skyriaus atlikta apklausa atskleidė, kad trečdalis Kauno vaikų neužsuka pas mokyklos psichologą, nes nenori demonstruoti tariamo savo nevisavertiškumo. Šis faktas byloja tik viena: mokykloms ne tik reikia psichologo, dažnai dirbančio net ne visą darbo dieną, – jų reikia bent poros, vieno – mokiniams, kito – pedagogams. Idealu, kad šie specialistai nebūtų verčiami blaškytis po kelias darbo vietas, turėtų laiko ir jaustųsi finansiškai laisvi tiek, kad dirbtų ne vien "gesinant gaisrą" ar su vadinamaisiais sunkiais vaikais.
Psichologinės pagalbos reikia tuo metu, kai žmogus išgyvena sunkumus, sako specialistai. Mūsų vaikams ir jaunuoliams neturėtų rūpėti, kodėl bendraamžiai Didžiojoje Britanijoje, kurioje savižudybių skaičius – vienas mažiausių žemyne, psichologinės pagalbos telefonų linijose dirba šimtąkart daugiau savanorių nei Lietuvoje. Juolab neturėtų skaudėti galvos nuo visuotinio taupymo vajaus, dėl kurio ypatingus sunkumus ima jausti nevyriausybinės organizacijos, dominuojančios tarp psichologinės pagalbos jaunimui teikiančių institucijų.
Suicidologai pabrėžia: 80 proc. vaikų kelią į nebūtį renkasi dėl konfliktų šeimoje. Tačiau negi pastebėtas uždaras ar patyčias jaučiantis svetimas vaikas yra svetima problema? Socialiniai ekonominiai veiksniai kelia vis didesnius reikalavimus ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, jaunuoliams. Moksleiviai rungtyniauja dėl geresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas ir visuomenės spaudimas siekti vis svaresnio diplomo. Juk afrikiečiai sako, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo.
