Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Laimėjo Vėlinės ir komercija
2009-10-31
Violeta Juodelienė
Ilgus metus vykusi kova tarp dviejų švenčių – Helovino ir Vėlinių – atrodo, baigėsi pastarųjų pergale. Makabriški vaiduoklių šventės juokeliai – ne kokia "Coca-cola" Kalėdų Senelio rogėse, taip lengvai netapo mūsų gyvenimo dalimi. Moliūgai – kaip rudenišką interjerą nušviečianti detalė, persirengimai – tik vaikams, kuriems saldainių ir žaidimų niekada nėra per daug. Tačiau pati šventė su persirengėlių vakarėliais klubuose, patiekalais, puoštais "Paties baisiausio filmo" stiliumi – ne. Iš prekybos centrų dingo kalnai Helovino prekių, kurių išpardavimų magijai paprastai negalintys atsispirti lietuviai negraibstė. Liko tik moliūgai, apie kurių išaugančius pardavimus anądien visai žiniasklaidai išdidžiai pranešė vienas mažmeninės prekybos milžinų, pavadinęs šį reiškinį "moliūgų kultūra".
Šimtus metų puoselėtos tradicijos stipresnės, todėl lietuviškajai kultūrai nebūdinga šventė neprigyjo net jaunimo vakarėliuose, sako etnologai ir pastebi, kad tokia pati tendencija ir kitose Rytų Europos valstybėse. Tačiau atsikratę vienos svetimos šventės, anot etninės kultūros eksperto Liberto Klimkos, ėmėme darkyti kitą. "Masinė psichozė ir rungtynės kapinėse", – L.Klimka negailestingas tautiečiams, kurie spalio ir lapkričio sandūros nebeįsivaizduoja be pusės automobilio bagažinės žvakių pakuočių, glėbių gėlių ir spūsčių kapinių prieigose. Vėlinės – mirusiųjų lankymo diena, kurią jų atminimą nuo seno lietuviai gerbdavo ramiai, santūriai ir kalbėdami maldą, o ne dabindami amžinojo poilsio vietą gyviesiems svarbiais daiktais. Galima tik guostis, kad kol kas Lietuvoje pakapės turgeliai dar nevirto turgavietėmis, kaip kaimynėje Lenkijoje, kuriose galima įsigyti ne tik gėlių su žvakėmis, bet ir alkoholinių gėrimų su užkanda.
Tačiau komercijos sužalotos Vėlinių tradicijos – tik viena mūsų santykių su mirusiaisiais pusė. Antrąją matome likusias 364 dienas per metus – tada, kai didmiesčių vadovai laužo ietis su kapinių ir aplinkos priežiūra besirūpinančiomis įmonėmis dėl virstančių tvorų, nepjaunamos žolės, nevežamų šiukšlių. Regis, kapinės, – ir ne daugiabučių kiemai, bet dar vaikštantys žeme niekaip nesugeba apsaugoti mirusiųjų nuo savo komunalinių problemų. Ką kalbėti apie Vainatrakio kaimą ir planus čia įkurdinti naują mirusiųjų miestelį. Kas iš to finansinį kapitalą bandė susikrauti, kas – politinį, tačiau bemaž dešimtmetį užsitęsusios batalijos baigtos paskelbtos tik tada, kai kauniečiams beveik nebeliko, kur laidoti artimųjų. Atrodo, kad, sužvangėjus pinigams, pamirštama sena tiesa, jog tauta, kuri negerbia savo praeities, neturi ir ateities. Kodėl tada stebimasi išgirdus apie eilinį paauglių šėliojimą tarp antkapių? Jei suaugusiesiems kapai nebėra šventa vieta, tokia ji nebus ir vaikams.
