Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Kenčiančių vaikų daugėja
2009-01-24
Aušra Garnienė
Tėvai arba mokytojai mėgsta padejuoti, kad paaugliai nėra atviri, o tas, kuris prašo pagalbos, kartais pavadinamas skundiku. Tačiau suaugusieji linkę nepastebėti, kad patys atstumia vaikus. Vaikus ir paauglius konsultuojanti psichologė Vita Čioraitienė įsitikinusi, kad į paauglių galvas daug sumaišties įneša visuomenės stereotipai.
– Ar užtektinai kalbame apie paauglių rūpesčius?
– Man visada norisi sakyti, kad per mažai. Psichologai daug dirba su vaikais, yra įvairių projektų, bet kai nueini į mokyklą arba sulauki konsultuotis atėjusių vaikų, suvoki, kad jų problemoms skiriama per mažai dėmesio. Daugybė dalykų iki mokyklų neateina. Šnekame, bet daug kas nesikeičia taip greitai, kaip norėtume.
– Kokių, jūsų manymu, problemų daugiausia mokyklose?
– Labai daug yra smurto. Kolegos susiduria ir su kitokiomis problemomis, o aš dažniausiai sulaukiu vaikų, kurie mokykloje ar kituose vaikų kolektyvuose yra žeminami, mušami, iš jų tyčiojamasi. Juos apninka depresija. Neretai tokie vaikai jau gydomi vaistais. Nuėjusi į mokyklą pažiūrėti, kaip mano pacientui ten sekasi, sulaukiau labai daug pykčio iš mokytojų – ko čia ji vaikšto. Kai kurie mokytojai nepasirengę kalbėtis kartu. Jie išsigąsta, kad kažko nepadarė, ir tada puola kitą. Dažniausiai jie net nežino, ką daryti, kad to smurto nebūtų. Ir tokių kenčiančių vaikų vis daugėja. Gal ir gerai, nes jie netyli skriaudžiami. Anksčiau gal vaikai bijojo apie tai prisipažinti, ir atrodė, kad nėra to smurto.
– Ar patys vaikai ieško sprendimų?
– Patyrus smurtą atsiranda liūdesys, atsiskyrimo, vienatvės pojūtis, neviltis, net žudomasi. Toks paauglys nori šlietis prie ko nors, ieško įvairių judėjimų, grupuočių. Jeigu jį atstūmė klasėje, jis eina kažkur kitur – gal priims, nes ten susirenka visi atstumti. Paauglystėje daug sumaišties, todėl būdinga atsiskirti nuo tėvų, prieštarauti, maištauti. Keičiasi kūnas, tėvai atrodo visiški kvailiai, skiriasi nuomonės, požiūriai, vertybės. Norisi, kad tave suprastų. Kartais tos neformalios grupės – gotai, pankai – gal yra geriau nei tai, kad tas vaikas iš viso būtų vienas ir niekur neprisišlietų. Gal tų grupuočių nariai ir prisikabinėję kokių žiogelių, plaukus nusidažę, tomis grupuotėmis gąsdinama, bet vaikas turi su kuo save identifikuoti. Klausimas, kas iš to bus, bet tas vaikas, kuris neina niekur, turi daug daugiau problemų. Jis neturi draugų, neturi užsiėmimo, neturi autoriteto – neturi tapatinimosi objekto ir grimzta į neviltį.
– Kodėl vaikai nepasitiki psichologais mokyklose?
– Aš niekada nedirbau psichologe mokyklose. Iš paauglių girdžiu, kad psichologai mokyklose yra labiau mokytojams, o ne vaikams. Kai kurie ima dėstyti kokį nors dalyką bandydami ieškoti kontaktų su vaikais, bet daugiau sprendžia mokytojų kolektyvo problemas ir pataria, kaip elgtis mokytojams. Psichologas mokykloje yra kaip tas paauglys – nei suaugęs žmogus, nei vaikas. Nei su mokytojais, nei su vaikais. Turi laviruoti ir tarp vienų, ir tarp kitų. Jeigu psichologas artimai bendrauja su vaikais, mokytojai jam reiškia pretenzijas, kad palaiko tik vaikus. Jei jis – mokytojų pusėje, vaikai vertina kaip svetimą – jis vienas iš jų, kaip gali mus suprasti.
Pas mus atėję vaikai prisipažįsta, kad mokykloje eiti pas psichologą gėda, nes kas nors pamatys. Vaikas jaučiasi nesaugus. Juk vaikai dažnai sako, kad tas, kuris eina pas psichologą – kvailys, nesveikas. Man teko girdėti, kaip mokytojai sako: "Jeigu dar čia spurdėsi, eisi pas psichologą." Neva tu esi nenormalus, o psichologas yra kaip koks policininkas, kuris tave "sutvarkys".
– Bet šitie stereotipai gajūs ne tik mokykloje. Suaugusieji yra įpratę išsikalbėti su geru draugu ar drauge, o ne eiti pas specialistą. Gal paauglių karta nesikalba tarpusavyje, pas psichologą bijo eiti, ir atsiduria savotiškoje aklavietėje?
– Tarpusavyje jie kalbasi, kai kurie ir su tėvais atvirai bendrauja. Paauglystė yra sunkus metas, ir jeigu atstumi tėvus, tai ieškai kito suaugusiojo, kuris būtų susitapatinimo objektas. Dažnai vaikai pasakoja, kad jie turi kokį nors trenerį, būrelio vadovę ar kitą žmogų, su kuriuo gali iš širdies pasikalbėti. Ir dažniausiai prisipažįsta, kad su mama arba tėčiu taip negalėtų atvirai pasikalbėti. Vis daugiau vaikų patys ieško pagalbos. Atėję pas mane jie prisipažįsta patys prašę tėvų surasti psichologą. Jie jaučiasi drąsiai, nes draugai nematys ir nesužinos, kad vaikšto pas psichologą. Mokykloje yra nesaugu.
Bet kokie suaugusiųjų standartai kelia sumaištį paaugliams. Kodėl tiek daug mergaičių serga anoreksija? Kodėl tiek valgymo sutrikimų? Jeigu neatitinki standartų, esi kitoks, jau blogai. Žmogiška yra matyti "baltą varną", todėl labiausiai kenčia tie, kurie yra kitokie. Tie, kurie labiau pažeidžiami. Žinoma, kenčia ir agresoriai, kurie patys skriaudžia kitus, nes juos baudžia. Jie nesusitvarko su savo agresija. Kita vertus, kodėl jie muša kitus? Gal jie mušami šeimoje? Kartais taip būna.
– Tai gal sistema netinkamai organizuota? Gal reikia kažką keisti?
– Psichologų dabar yra visur, kur tik nori. Poliklinikose, privačiuose kabinetuose, mokyklose. Gal mokyklos psichologas turėtų padėti klasės problemas spręsti, vaikų, mokytojų grupėse gerinti atmosferą. Mokytojai skundžiasi, kad vaikai baisūs, o vaikai sako, kad mokytojai jų negerbia. Gal tą atmosferą psichologas ir galėtų padaryti geresnę. O konsultacijas galima gauti daug kur. Čia tas pats kaip su odontologais. Jų nebėra mokyklose, kaip būdavo anksčiau, bet jeigu reikia, tu gali jį susirasti bet kur kitur. Blogiausia, kad psichologai ne visada žino, ką jie mokyklose turi daryti. O laviruoti tarp vaikų ir mokytojų yra gana sunku.
– Po trijų moksleivių mirties daug kas prabilo apie paauglių problemas. Praeis kiek laiko, ir vėl viskas bus kaip buvę. Kaip elgtis ne kritinėje situacijoje, o kasdienybėje? Kokia turėtų būti ta prevencija?
– Reiktų daugiau rūpesčio. Yra afrikietiškas posakis, kad užauginti vaiką reikia viso kaimo. Anksčiau apie vaiką tėvai išgirsdavo iš kaimynų – nepasisveikino, ne taip pažiūrėjo ar pasielgė. Dabar visi gyvename nežinodami, kas gyvena šalia – mūsų laiptinėje ar mūsų aukšte. Apie mūsų vaikus kaimynai nieko nebepasako. Rūpesčio paaugliu nebėra, tik priekaištai jam: kodėl čia spjaudaisi?
Grįžtant prie smurto klasėje reikia pastebėti, kad dažnai tai nevyksta akivaizdžiai. O mokytojai linkę nuo to kažkaip išsisukti: "Manęs tada nebuvo klasėje, aš nieko nemačiau." Vaikas tris kartus eina pas mokytoją ir sako, kad jį muša, skriaudžia, spjaudo, o mokytoja sako: "Man jau nusibodai. Skundiesi ir skundiesi." Vaiko pagalbos šauksmas vertinamas kaip skundas, bet reikia džiaugtis, kad tas vaikas netyli. Gavęs tokį atkirtį iš mokytojo, ketvirtą kartą jis jau nebeateis. Kartais ir tėvai stebisi, kaip dešimtmetis vaikas negali pats apsiginti nuo smurtautojų, nemoka duoti atkirčio. Mama laukia, kol vaikas pats susitvarkys problemas, bet taip nebus. Vaikas nepajėgus kovoti su smurtu, pažeminimu, nuvertinimu, suaugusieji turi padėti.
– Ar mokykla yra didžiausia visų problemų kaltininkė? O gal vaikai viską atsineša iš šeimos?
– Taip, viskas prasideda nuo šeimos. Jeigu vaikas nepritampa mokykloje, tai tikrai šeima prie to prisidėjo. Nesame kalti tik mes patys. Kartais būna kalta ir aplinka. Visada vyksta komunikacija tarp aplinkos ir žmogaus. Vaikas į mokyklą atsineša baimę, nepasitikėjimą iš šeimos. O mokyklos aplinka tai tik dar labiau sustiprina. Jeigu jautresnis, lėtesnis vaikas ateina į geranorišką aplinką, niekas iš jo nesityčioja. Dažnai mokykloje skriaudžiami vaikai stebisi, kad su jais visai kitaip bendraamžiai elgiasi sporto mokykloje, būrelyje.
Jeigu storuliukas vaikas ateina į dramos būrelį, kur visi nori vaidinti ir tai daro visi kartu, niekas jo nepravardžiuoja. Jeigu sporto būrelyje yra geras treneris, kuriantis gerą atmosferą, vaikas nepatirs smurto. Nesvarbu, ar jis rudaplaukis, ar apkūnus, ar liesas, ar jau kelerius metus nepritampa mokykloje. Vaikas, "smaugiamas" vienoje aplinkoje, kitoje patiria atsvarą.
Tvirtumą ir savivertę gali suteikti tik tėvai. O jeigu patys tėvai sutrikę, užsiėmę, daug dirba ir galvoja, kad paauglys pats viskuo turi pasirūpinti, yra nesąmonė.
