Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Istorijos liudytojos – žiojinčios skylės
2009-01-17
Dovilė Jablonskaitė
Vienos sostinės viešųjų ryšių agentūros darbuotojai savo kabineto sienoje kasdien regi devynias gilias skyles. Tai – Sausio 13-osios naktį paleistos kulkų serijos žymės: nepaslėptos, neuždažytos, bet įrėmintos kaip didžiausia vertybė.
Duris perskrodė kiaurai
Gerokai po vidurnakčio. Nuo Vingio parko pusės Radijo ir televizijos pastato link sunkiai rieda riaumojantys tankai. Sustoja. Iš jų staigiai iššokę desantininkai puola prie pastato. Pasigirsta šūviai. Kelios kalašnikovų serijos paleidžiamos į sienas, paskui – į langus. Pažyra stiklai.
Kareiviai netrunka įsiveržti į pastato vidų, žvalgo teritoriją, šturmuoja koridorius ir laužiasi į kabinetus. Žurnalistė Eglė Bučelytė eteryje ištaria paskutinius žodžius – transliacija nutrūksta.
Tuometis Lietuvos televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas dar bando duoti nurodymus, tačiau ryšys trūkinėja. Koridoriuje jis išgirsta triukšmą. Pro darbo kabineto duris iškišęs galvą pamato atbėgančius desantininkus.
A.Kaušpėdas su dviem televizijos režisieriais metasi atgal ir užsirakina. Niekas netaria nė žodžio. Kapų tylą drumsčia tik kitapus durų aidintys kareivių keiksmažodžiai.
"Atidarykite, nes šaudysime", – kvapą sulaikiusiems televizijos darbuotojams pagrasina okupantai. Šįkart tylą išsklaido ne keiksmai, bet pro masyvias oda apkaltas tuomečio generalinio direktoriaus kabineto duris kiaurai prašvilpiančios kulkos. Suvarpiusios sieną jos įstringa tinke.
Prabėgo 18 metų. A.Kaušpėdas jau seniai nebe Lietuvos televizijos direktorius, o jo buvusiame kabinete jau ne vienus metus šeimininkauja kiti žmonės.
Tačiau devynios kulkų pramuštos skylės iš sienos niekur nedingo – jos iki šiol mena Sausio 13-osios įvykius.
Sniegas? Interjero detalės?
"Prisimenu, anksčiau, būdavo, važiuoji pro Spaudos rūmus, o ten lyg kas sniego gniūžtėm būtų apmėtęs – taip atrodė kulkų išmuštos duobelės", – pirmadienį Nepriklausomybės aikštėje pagerbiant Laisvės gynėjų atminimą kalbėjo minioje stovėjęs vilnietis.
Įžengus į Lietuvos televizijos pastato šeštajame aukšte įsikūrusios viešųjų ryšių agentūros "Special events" kabinetą, kadaise buvusį A.Kaušpėdo valdomis, akis iškart kliūva už baltoje sienoje atvertų skylių. Kelių centimetrų gylio skirtingų formų duobutės įspraustos į pilkus rėmus. Nejučia topteli mintis: nieko sau interjero detalė.
Tokio pobūdžio reakcijos ir nebylūs pasvarstymai agentūros "Special events" direktorės Vilmos Balčiūnienės jau nestebina. Jai daug kartų yra tekę pasakoti ne tik tikrąją skylių sienoje atsiradimo istoriją, bet ir tai, kaip pati moteris su jomis susidūrė.
Ne kraupu, o prasminga
"Atsikraustėme į šias patalpas kaip nuomininkai. Nepatiko tapetai, todėl nusprendėme juos nuplėšti ir sienas perdažyti. Darbų įkarštyje aptikome neseniai užtinkuotas dėmes. Susidomėjome, ėmėme klausinėti televizijos darbuotojų, kas tai galėtų būti. Mums papasakojo, kad tai kulkų pramuštos duobės – Sausio 13-osios įvykių palikimas", – prisiminė V.Balčiūnienė.
Nuspręsta tinką nuimti ir sugrąžinti autentiškus kulkų pėdsakus. "Kad būtumėte matę, kaip anuomet mūsų prašymu stebėjosi statybininkai! Paprastiems vyrams iš Kaišiadorių galvoje netilpo, kam mums tos skylės reikalingos – argi tai grožis? O mums reikėjo", – pasakojo V.Balčiūnienė.
"Ar jums nekraupu čia dirbti, ar ta siena neskleidžia neigiamos energijos?" – toks klausimas gimsta ne vienam "Special events" biuro svečiui.
"Kulkų išvarpyta siena man kasdien primena, kad kažkam turiu būti dėkinga už tai, kas esame. Šią savaitę žiūrėjau dokumentinius filmus apie sausio įvykius ir galvojau: "Kokia čia mums krizė. Tai mūsų tėvai ir seneliai turėjo išgyventi blokadas, jiems į akis žvelgė badas ir vargas. Šiandien mums niekas neturėtų būti baisu", – kalbėjo V.Balčiūnienė.
Istorija mamos kabinete
Tragišką Sausio 13-osios naktį tuomet septyniolikmetė V.Balčiūnaitė leido savo namuose Vilkaviškyje. Nerimo buvo per akis: mergina nuogąstavo dėl prie Televizijos bokšto budėjusio tėčio ir nekantriai laukė jo grįžtančio sveiko ir gyvo.
Šiandien V.Balčiūnaitė gyvena tragiškai žuvusio Laisvės gynėjo Igno Šimulionio vardu pavadintoje gatvėje.
"Sausio įvykiai man labai svarbūs: esu žmogus, kuris myli savo šalį ir yra ja patenkintas. Dabar savo vaikui mėginu išaiškinti, kas anuomet dėjosi, ką byloja skylės mano kabineto sienoje, ką mums reiškia Sausio 13-oji ir žmonių aukos", – pasakojo A.Balčiūnienė.
Priminimas augančiai kartai
A.Kaušpėdas savo akimis regėjo, kaip sovietų kareivių paleistos kulkos sminga į jo kabineto sieną. "Tada tapo aišku, kad desantininkai imsis kraštutinių smurto priemonių. Neliko nieko kita, kaip atrakinti duris – kitaip jas būtų išsprogdinę. Kariškiai mums įsakė pakelti rankas, aptalžė buožėmis, atėmė asmeninius daiktus ir išvijo iš pastato", – prisiminė A.Kaušpėdas.
Šiandien savo sprendimą užsibarikaduoti kabinete jis vertina kaip neracionalų.
"Bet tada galvoti nebuvo laiko. Manėme, užsirakinsime, laimėsime laiko, palaikysime ryšį su kitais, gal dar kažkam pavadovausime. Negalvojome, kad šaudys", – prisipažino buvęs Lietuvos televizijos vadovas.
Lietuvos televizijos pastato 612 kabinete atvertos skylės sienoje jam tebežadina kraupių išgyvenimų prisiminimus.
Kiekviena detalė – istorija
Istorikas Nerijus Šepetys įsitikinęs, kad šiandien bet koks istorinių įvykių sąlytis su tikrove yra savaime vertingas. "Aš už tokį įmemorialinimą. Vadinkime tai kaip norime, nors ir interjero detale – bet ji turi milžinišką istorinę vertę. Žmones reikėtų skatinti, kad su rastais istorijos pėdsakais elgtųsi atsakingai. Gal tokie būdai augančiai kartai padėtų Sausio 13-ąją prisiminti ne kartą per metus: kad tai netaptų nereikšminga seniena, kurią išsitrauki ir paskui vėl padedi užmarštin", – sakė N.Šepetys.
Politologas Antanas Kulakauskas atkreipė dėmesį, kad visos istorijos išsaugoti neįmanoma, tačiau stengtis verta.
