Vyriausiam Lietuvos poetui – 90
90 metų sukaktį minintis vyriausiasis Lietuvos poetas Vacys Reimeris nebesuskaičiuoja parašytų eilėraščių ir knygų.
Menininkas juokauja, kad dėl tokio energingo tamstos būdo dažniau teiraujamasi, ar iš tiesų jam tiek metų, negu apie jo eiles.
„Gyvenu jau 90 metų, o gyvenimas vis dar nenuobodus“, – sako poetas Vacys Reimeris. Kur čia nuobodžiausi, kai tokia didelė šeima, o nuo eilėraščių rašymo laiko dar reikia nugvelbti ir teptukui (arba kaip jis pats sako „maliavonėms“), ir smuikui.
Vis dėlto susiskaičiuoti, kiek tų metų, nelengva. Mat dėl poeto aktyvumo ir optimizmo aplinkiniams nuolat kyla abejonių dėl jo amžiaus.
Poetas tik juokiasi dėl dažnai pasitaikančių įtarimų dėl amžiaus ir sako galįs įrodyti, kad iš tikrųjų jau sulaukė tikrai garbingo amžiaus: „turiu mano gimtųjų Kuršėnų klebono parašą su antspaudu, data tai tokia užrašyta“.
Gal anksti mirusios mamos neišgyventus metus likimas prisiuvo, susimąsto poetas. Gimtadienio proga rankose – naujausias eilėraščių rinkinys. Tik klausti kelintas jis, nereikėtų, nes išleistų knygų ir juo labiau parašytų eilėraščių skaičius jau seniai pamestas.
Per ilgą gyvenimą dar spėta padirbėti ir radijuje, spaudoje, taip pat išversta knygų iš rusų kalbos.
Iš mokyklos vadovėlių dažnam pažįstamas Vacys Reimeris ištikimas tradicinei poezijos krypčiai. Kalbėdamas apie savo skaitytoją, jos sako, kad tai tas, kuris ir toliau nepaisydamas modernumo vėjų, myli seną, gerą, nuoširdžią poeziją.
O šią poetas kuria įkvėptas meilės. Ir abejoti, ar sulaukus 90-ties poetai ja tebetiki, nedrįskite.
Meilė V. Reimeriui lyg tam tikras stimulas, vidinė jėga. Anot poeto, šį gražiausią jausmą žmogaus gyvenimui ir „dūšiai“ praturtinti dovanojo ne kas kitas, o Aukščiausiasis.
Vis dėl to Vacys Reimeris pastebi liūdną tendenciją, kad tas nuostabus jausmas – meilė – šiuolaikinėse eilėse ir dainose jau kitokia, nebe šekspyriška ar dantiška.