Šiandien Antrojo pasaulinio karo veteranai vėl apsivilks ordinais nusagstytus savo paradinius mundurus ir rinksis pagerbti žuvusiųjų kovojant su fašizmu atminimo. Vieni į karių kapines ateis tyliai, nulenks galvas, uždegs žvakelę, padės gėlių ant kritusiųjų bendražygių kapų, kiti - sovietmečio retorika skambančiomis kalbomis koneveiks valdžią, kad ji, pamiršusi kovotojų su fašizmu atminimą, bando dar sykį perrašyti istoriją.

Gegužės 9-ąją Berlyne daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius virš Reichstago, buvo iškelta raudona pergalės vėliava. Europa labiau linkusi pergalės prieš fašizmą dieną minėti gegužės 8-ąją, kai Vokietija besąlygiškai pasirašė kapituliacijos aktą. Tačiau tikroji Antrojo pasaulinio karo pabaiga yra rugsėjo 2-oji, kai pralaimėjimą pripažino Japonijos vyriausybė. Nepaisant to, Rusijai priimtiniausia yra gegužės 9-oji.

Skaudu, kad viskas susiklostė taip, kad į vieną istoriją susiplakė dvi: kova su fašizmu ir naujas Europos padalijimas, kurį padiktavo Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai. Tad ir šventė šventei tapo nelygi - vieniems tai buvo išvadavimas iš rudojo maro, fašizmo, kitiems - nauja pokario didžiųjų valstybių susitarimais įteisinta okupacija. Galima suprasti rusą, kuris negailėdamas gyvybės kovėsi prieš fašistų ordas, apnikusias kone visą Europą, o dabar vadinamas okupantu. Tačiau tokia istorija: išvadavę iš fašizmo sovietų kariai pamiršo grįžti namo, o liko užkariautose teritorijose. Ir ne bet kokiomis, o vyresniojo brolio teisėmis. Ar reikia stebėtis, kad nepriklausomomis valstybėmis tapusios šalys dabar nenori matyti jokių ženklų, jokių paminklų, kurie joms primintų tą slogutį?

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje žuvo apie 80 tūkstančių Sovietų Sąjungos karių. Dauguma jų palaidoti daugiau kaip pustrečio šimto kapinių ir niekas nedrumsčia jų amžinojo poilsio. Priešingai - joms sutvarkyti ir inventorizuoti Vyriausybė skiria tam tikrą dalį biudžeto lėšų. Prieš porą metų mūsų šalyje gyveno apie 8 tūkstančius Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinėje koalicijoje. Metai gerokai išretino jų gretas. Dabar belikę apie pusseptinto tūkstančio karo veteranų. Buvusių sovietinės armijos kapitonų, papulkininkių ir pulkininkų amžiaus vidurkis - apie 84 metai.

Panaši situacija ir Estijoje. Ar kas nors patikės, kad būtent tie žmonės Taline daužė parduotuvių langus, padeginėjo automobilius, dėl Bronzinio kario perkėlimo į kapines ragino atsistatydinti vyriausybę? Akivaizdu, kad visos komandos, kaip elgtis neapsiplunksnavusiems rusakalbiams jaunuoliams, gegužės 9-osios išvakarėse buvo duodamos iš Maskvos.

Matyt, reikėtų sutikti su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nare Rūta Gajauskaite: dabartinė situacija Estijoje labai primena 1940-uosius Lietuvoje, kai dviejų rusų kareivėlių, užsibuvusių pas panas, dingimo pretekstu į šalį buvo įvesta sovietinė kariuomenė. Galėjo tą kartą tie kareivėliai ir nepavėluoti grįžti į savo karinį dalinį, vis tiek būtų kalta avis, nes vilkas norėjo ėsti. Tai patvirtina ir Ribentropo - Molotovo slapti susitarimai. Dabar Bronzinio kario paminklo perkėlimas į kapines - Rusijai tik dingstis komplikuoti santykius su Estija. Iš tiesų tai imperines ambicijas kaitinančios pretenzijos į išsivadavusias Baltijos valstybes. Artėjant Rusijos parlamento ir prezidento rinkimams kai kurie didžiosios kaimynės politikai mano, kad dabar geriausias būdas sutelkti rinkėjus aplink valdančiąją partiją - tai sukurpti istoriją apie priešus, kurie apgulė šalį iš visų pusių ir dabar belieka tik atkakliai ir agresyviai priešintis. Nebūtų buvę Bronzinio kareivio istorijos, būtų surasta kokia nors kita. Jei ne Baltijos valstybėse, tai kur nors Gruzijoje, Ukrainoje ar Moldovoje.

Ilgokai trypčioję Europos Parlamento nariai vakar pagaliau pareiškė solidarumą su Estija ir pasmerkė Rusijos veiksmus. “Išpuoliai prieš Estiją yra išpuoliai prieš visą Europos Sąjungą”, - sakoma pareiškime. Europarlamentarų nuomone, Rusijos inspiruoti išpuoliai yra “nepriimtini”, prieštarauja civilizuotoms tarpvalstybinio bendravimo normoms bei “gali rimtai pakenkti Europos Sąjungos ir Rusijos santykiams”.

Estija, būdama nepriklausoma ES ir NATO narė, turi suverenią teisę vertinti savo neseną tragišką praeitį, įskaitant 4 metus trukusią nacių okupaciją ir 48 metus trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją bei terorą. Gerai, kad pagaliau tai suvokė ir europarlamentarai.