Seimas, atsižvelgdamas į Prezidento dekretą, vakar patenkino Valentino Mikelėno atsistatydinimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prašymą. Mažai jau bebuvo dėl to diskutuota.

Tiesą sakant, nelabai ir norėta - pareiškimas patenkintas tik pačiam teisėjui labai paprašius. Parlamentarai labai pavargę, pastarųjų dienų skandalas atstatydinant Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską iš pareigų aiškiai užgožė teisėjų skandalą. Taigi vakar pabalsuota buvo be didesnių diskusijų. Pasitvirtino sena taktika - norint prigesinti vieną skandalą, reikia sukelti kitą.

Prieš kelias dienas profesorius V.Mikelėnas Seime perskaitė kalbą, kurios tiek parlamentarai, tiek turbūt ir visa visuomenė laukė kaip perkūno iš giedro dangaus. Bet perkūnas nenugriaudėjo. Labai jau aptakiai apie teismų darbą ir problemas pakalbėjęs teisėjas parlamentarams pateikė daugiau klausimų nei atsakymų. Tiesa, atsakymų pasiūlė pasiieškoti patiems.

Žmogus, teisininkas, profesorius, prieš gerą savaitę metęs iššūkį savo kolegoms ir parašęs atsistatydinimo pareiškimą, viešai pažadėjo savo pasitraukimo iš pareigų priežastis pasakyti Prezidentui ir Seimui. Kas buvo kalbama pas Prezidentą, žinome tik nuotrupas. Seime teisėjas taip painiai ir aptakiai kalbėjo, kad jeigu kokios nors svarbios mintys ir buvo užkoduotos, tai vargu ar kas jas suprato. Nebent tie, kurie kaip nors yra prisidėję prie viso šio kilusio chaoso tarp teismų, Prezidentūros ir Seimo.

V.Mikelėnas pasiūlė Seimui aiškintis jo nepaskyrimo AT Civilinių bylų skyriaus pirmininku aplinkybes, kas ir kada patarė Prezidentui laukti šiuo klausimu Konstitucinio Teismo sprendimo, tuomet esą paaiškėtų, kas siekė supriešinti AT pirmininką, Seimą ir Prezidentą. Kita vertus, teisėjas ragino parlamentarus nesureikšminti jo nepaskyrimo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, nors kaip pats teigia, būtent šiame fakte ir galima rasti atsakymą dėl trijų institucijų supriešinimo.

Būtent aiškinant šias aplinkybes labiausiai ir norėjosi konkretumo, kurį pats V.Mikelėnas buvo žadėjęs. Kodėl gi jis viešai to nepasakė? O gal ir čia tiktų retorika: išsiaiškinkime, kas įkalbėjo V.Mikelėną Seime daug ką nutylėti, išsiaiškinsime, kas šiandien iš tiesų vadovauja teismams ir teisėjams. Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti tokioje nekaltoje, galbūt mažai kieno pastebėtoje teisėjo frazėje: Teisėjų asociacijos valdyba po V.Mikelėno pirmojo viešo pareiškimo kaipmat išplatino savo pareiškimą, tarsi ir smerkiantį V.Mikelėną, tačiau tos pačios asociacijos valdyba savo griežtos pozicijos jokiais pareiškimais neišreiškė, pavyzdžiui, kai Teismų taryba naujai kadencijai skyrė Biržų apylinkės teismo pirmininką. Iš tiesų, kodėl Teisėjų asociacija tylėjo? Atsakymų gali būti įvairių - nenorėjo pyktis su Teismų taryba, o gal ir pati asociacija nieko prieš, kad praeityje susikompromitavęs žmogus taptų teismo pirmininku (nes ne ką geresni vadovauja ir kitiems teismams?). Ar tokie samprotavimai skamba įžeidžiamai? Galbūt, bet ar nereikėtų patiems teisėjams viešai, tiesiog visai visuomenei atsakyti į šiuos klausimus, kad neliktų jokių neaiškumų? Tačiau atrodo, kad ir dabar, nuvilnijus tikrai teisėjų mantijas suteršusiam skandalui, teisėjų savivaldos organai tyli. Kaip visada, duodami suprasti, kad, šiukštu, teismų vidaus problemų nedera aiškintis viešai. Šiuo klausimu teisėjai vieningi, išdidūs ir, ką besakysi, arogantiški. Net ir apsimelavę.

Bene daugiausiai blogų žodžių teisėjas V.Mikelėnas Seime išsakė Teismų tarybai. Jo teigimu, tokia taryba, kokia yra dabar, darbo tęsti negali. Neskaidrus ir netinkamas yra net jos formavimo principas. Neskaidriai vyksta ir balsavimai, kai teisėjai vieni kitų prašo pabalsuoti už vieną ar kitą kolegą. Tačiau vargu ar kas nors šias teismų vidaus (bet daugumai šalies gyventojų aktualias) problemas ir apskritai tarp teismų, Seimo ir Prezidentūros susiklosčiusias peripetijas išsiaiškins, kai šalį purto vis nauji ne ką menkesni skandalai? Jie jau įtraukė kone visus tris valdžių sluoksnius. Tik kurioje vietoje dabar atsidūrė Lietuva? Ar ją ir jos interesus bent probėgšmais kas nors prisimena?