Ne visi, bet kai kurie kauniečiai savo akimis matė: Nemuno krantinėje yra pasodintos gėlės, susiliejančios į euforišką prisipažinimą: aš myliu Kauną.

Užsimerkiant prieš akivaizdų faktą, kad šis prisipažinimas nuplagijuotas iš vilniečių, analogiškai apželdinusių savo Neries krantinę, vis dėlto galima pasidžiaugti - pagaliau patriotizmą ir sentimentus savo miestui viešai išpažinome ir mes.

Tai tarsi atkirtis toms visuomeninėms reklamoms, kurias kažkodėl atkakliai gina kai kurie miesto Tarybos liberalcentro puolėjai, skelbiančioms, jog gyventi galima net ir tokiame Dievo pamirštame užkampyje kaip Kaunas. Šie neva šmaikštūs bei originalūs šūkiai iliustruoti rusiškais masinės gamybos piešinukais, kuriuos be vargo gali aptikti bet kuris interneto naršytojas. Juos kiekvieną dieną mato ir patriotizmo bei optimizmo dvasia viešosios reklamos auklėjami kauniečiai.

Tie patys kauniečiai mato ir tai, kad skambusis užrašas Nemuno krantinėje “Aš myliu Kauną”, turėjęs visą vasarą žydėti gėlėmis, jau seniai užžėlė piktžolėmis. Meilė Kaunui, bandyta deklaruoti želdiniais, virto usnių ir kiečių plantacija. Žmonės, stebintys bei analizuojantys Kauno situaciją, pažymi, jog tai labai simboliška.

Mat, politikams ir valdininkams bylojant apie gilius jausmus, netgi ambicijas, susijusias su meile Kaunui, apie didingus projektus, kurių neleidžia įgyvendinti abejinga, o dažnai, pasak nuogirdų, ir smarkiai korumpuota centrinė valdžia, paprastam kauniečiui prieš akis turėtų iškilti du planai. Kaip modernistiniame filme.

Pirmasis planas būtų viešoji (žodinė, rašytinė, skelbiama “Pūko” televizijos eteryje ir pan.) reklama, skelbianti, kaip politikas ar valdininkas, nepaisydamas Vilniaus biurokratų pasipriešinimo, myli Kauną, kaip jis deda pastangas tam, kad jo miestas būtų gražesnis, modernesnis, jaukesnis, saugesnis, visomis prasmėmis patrauklesnis ir potencialiems investuotojams, ir gyventojams bei svečiams.

Antrąjį planą filmuojantis operatorius turėtų dokumentiškai tiksliai parodyti, kaip yra iš tikrųjų, kokia kaunietiška realybė prelegentui išėjus į gatvę.

Galbūt atsakingasis asmuo, ką tik įkvėptai prisipažinęs meilę Kaunui, sėstų ne į Savivaldybės automobilį, kurių parko išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja itin nemažas sumas, o kaip paprastas mirtingasis patrauktų per Kauno gatves, parkus, skverus?

Tuomet jis būtinai turėtų užsukti į Geležinkelio ir Autobusų stočių rajoną - miesto vartus, kaip sakoma. Be Gariūnus primenančio Vytauto prospekto dizaino, būtų labai pravartu išvysti kad ir žaliąją veją ties buvusiu “Planetos” (dabar, žinoma, virtusios padėvėtų drabužių rojumi) kino teatru.

“Kauno dienai” paskambinusi skaitytoja įvardijo tiesiai šviesiai: jei teritorijoje, kurią pirmiausiai išvysta dauguma atvykusiųjų į Kauną, želia dilgėlės, vadinasi, miestas neturi šeimininko. Nežinia, ką apie tokį verdiktą pasakytų asmenys, vadinami Kauno šeimininkais, tačiau piktžolės prie buvusios “Planetos”, tai yra tarp Geležinkelio ir Autobusų stočių, pro kurias plūsta didžiausias turistų srautas, išties klestėjo visą vasarą, bemaž siekiančios aukštokam vyrui iki krūtinės.

Panašaus aukščio bei vešlumo žolės keroja ir parke, esančiame beveik pačiame miesto centre - ties Radastų gatve, prie Viešosios bibliotekos. Kai kurie kauniečiai juokauja, kad būtų pravartu pamąstyti apie poros karvių auginimą.

Žolės suskeldėjusio šaligatvio plyšiuose, pakelėse, ten, kur nesirengia dūzginti žoliapjovėmis degalinių ir kitų privačių objektų personalas, karaliauja ir miesto pakraščiuose, ir daug kur - centrinėje dalyje. Regis, tai kaip stichinė nelaimė, kuriai nepasipriešinsi, nes Kaune ji stipresnė už menkas žmogaus pastangas bei norus.

Tik kaip su panašia stichija ima ir susitvarko Klaipėda ir Šiauliai, Alytus ir Varėna? Druskininkai ir Mažeikiai? Ten ką - žolė paklūsta politikų įsakymui neaugti?

O gal kituose šalies miestuose niekas neskubėjo parduoti savivaldybės struktūrų, besirūpinančių želdinių priežiūra, kaip kad atsitiko Kaune? Žodžiais bei plakatais skelbiant, jog gyventi galima ir šiame mieste, o darbais teigiant: gyventi įmanoma ir usnių savanoje.