Šalies gyventojai jau gavo kalėdinę dovanėlę - praėjusią savaitę pagaliau suformuota naujoji Vyriausybė. Taip baigėsi daugiau nei metus ne tik politikus kankinusios, bet ir visai visuomenei nerimą kėlusios šalies politinės batalijos. Atrodo, jau galėtume atsikvėpti, nusiraminti ir laukti švenčių. Jos, vienos paskui kitas, jau čia pat, todėl bent laikinai derėtų užmiršti rietenas, nesantaiką ir puoselėti širdyje šventinę nuotaiką.

Tačiau gerumo - net ir trumpalaikio, sezoninio - ne perteklius. Nejaugi tik vaikai tiki gėrį nešančiu Kalėdų Seneliu? Nejaugi mes, lietuviai, nebemokame susikurti šventinės nuotaikos ir patikėti, kad dar daug gero yra mūsų gyvenime? Juk išties yra kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, nebereikės stovėti eilėse, kad gautume silkės Kūčių stalui, ji nėra tokia brangi, kad neįpirktume, o kūčiukai bus pigesni, jei patys, sumaišę miltus su vandeniu, juos išsikepsime.

Tikrai nesame tokie varguoliai, kad neturėtume ką pasidėti ant šventinio stalo, juolab neįstengtume pasigaminti neišrankių valgių Kūčių vakarienei. Malonu, kad daugėja altruistų, juolab turtingų žmonių, suprantančių kito skurdą, skausmą, nepriteklius.

Vargingiesiems labdaringieji siūlo ne tik maisto, bet ir pramogų. Jų, priešingai lietuviškoms tradicijoms, kai per adventą tvyrodavo rimtis ir susikaupimas, apstu net šią paskutinę prieškalėdinę savaitę. Vaikų darželiuose jau lankosi Kalėdų Seneliai, kuriems vaikai šoka ir dainuoja, o tėveliai, sumokėję svečiui 100 litų už valandą viešnagės, koneveikia auklėtojas, kad šios tėvus reketuoja.

Visi žino, kad ne pats Senelis dovanų maišą pripildo. Savo vaikus mylintys tėveliai nori pamaloninti juos kuo gražesne dovanėle, kurią įteiks Senelis ir tai paliks vaikui daug didesnį įspūdį nei radus dovanėlę po egle. Tačiau piktintis, kad darželyje renkami pinigai - tiesiog principingumo, sąžiningumo reikalas. Neduok Dieve dar keli litai bus skirti dovanėlei auklėtojai ir auklytei, kurios mūsų brangiausius vaikelius maitina, rengia, matuoja temperatūrą, jei galvelė karšta, ir girdo vaistus susirgus, kol po darbo ateis tėveliai.

Sakoma, kad dovanojant daugiau galvojama apie save nei apie žmogų, kuriam dovanojama. Jau seniai nebemadinga dovanoti knygas, nes kultūra - ne prestižinė sritis. Gydytojams dovanas nešame ne Kalėdų ar Naujųjų metų proga, kai visame pasaulyje šis laikotarpis yra dovanų metas. Net ne išgydyti, o dar neištirti, net nepradėti gydyti “dėkojame” medikams. Tokie nūnai mūsų papročiai.

Nėra tokių eglių, po kuriomis tilptų viena madingiausių dovanų - automobilis arba motorinė valtis. Simbolinės mielos dovanėlės vis dar neturtingoje Lietuvoje jau seniai yra atgyvena. Gerai, kad mada tapo būti labdaringiems. Ypatingo dėmesio šiemet susilaukė ne beglobiai seneliai, invalidai, o vaikai - globos namų auklėtiniai. Šitaip demonstruojant altruizmą vargo daug mažiau: vaikai ateina patys, tereikia pakviesti. Restoranai Kaune sekmadienio vidudienį apytuščiai, tai nejaugi sriubos lėkštės ir blynelio bus gaila, o užsakius kino salę saviems - kolektyvo darbuotojų vaikams, vietos lieka ir svetimiems. Nuo seno lietuviai sakydavo, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tad ir koncerto, skirto globos namuose augantiems vaikams, kurio atlikėjai demonstravo beveik nuogus kūnus, smerkti lyg ir nederėtų.

Kas kita būtų senoliai - jiems toks koncertas tikrai nepatiktų. O gal mumyse maža beliko savigarbos ir tikro altruizmo? Juk daug ką darome dėl reklamos arba, kitaip tariant, kuriame savo įvaizdį, krauname kapitalą ateičiai: gal panorėsime balotiruotis į Seimą ar bent į Savivaldybės Tarybą. Jei nieko nedarysime, tai ir būsime nežinomi. Didelius darbus, juolab ne sau, o kitiems, daryti sunku ir nemadinga.

Laimė, yra tikrųjų labdarių, apie kurių gerus darbus sužinome ne iš jų pačių, o iš tų, kuriems jie skirti.