Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2004-10-01
Stasys JOKŪBAITIS
Tik šiek tiek daugiau negu savaitė liko iki Seimo rinkimų. Dėl parlamentarų mandatų juose varžysis 20 iš 36 Teisingumo ministerijoje įregistruotų politinių partijų. 17 partijų iškėlė savo kandidatus daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose. Rinkimuose dalyvaus dvi koalicijos, todėl rinkėjams bus pateikta 15, o ne 17 kandidatų sąrašų. Dar trys partijos savo atstovus kels tik vienmandatėse rinkimų apygardose. Dalyvaujantieji šiuose rinkimuose jau aiškūs. O nugalėtojai?
Čia jau šiek tiek sunkiau, bet tendencijos irgi aiškios. Nebent staiga vėl driokstelėtų koks nors skandalas ir ką nors išstumtų iš šių politinių žaidynių arenos. Bet taip tikriausiai neįvyks, nes didžiosios kompromitavimo bombos jau susprogdintos, jei kokia dar ir liko, tai tik taktinės, bet ne strateginės paskirties. Jei tikėtume visuomenės nuomonės tyrėjų duomenimis, laimėtojai jau beveik aiškūs. Mažai kas abejoja, kad liūto dalį iš 141 parlamentaro mandatų krūvelės susižers milijonieriaus Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija.
Nors Seimo Pirmininkas, Naujosios sąjungos vadovas Artūras Paulauskas vis dar viliasi, jog vieši kandidatų debatai per radiją ir televiziją gali pakoreguoti būsimų rinkimų rezultatus, tokiam optimizmui didesnio pagrindo nematyti. Kodėl? Vakar tą labai akivaizdžiai patvirtino ir politologas Lauras Bielinis. Pasak jo, politinės partijos turėjo pradėti rengtis Seimo rinkimų kampanijai prieš metus, o ne paskutinę akimirką. “Kalbėjimas jau nepadės išgelbėti padėties santykiuose su Darbo partija”, - pažymėjo politologas.
Ir su tuo, matyt, teks susitaikyti. Kol Lietuvą vienas po kito krėtė skandalai, vadinamosios tradicinės politinės partijos murkdėsi juose, užuot ieškojusios tikrųjų jų priežasčių, pirmiausiai bandė ginti savo mundurus, visiškai pamiršdamos, kad žaidžia joms primestą žaidimą, užgožiantį tikrosios politikos aktualijas. Tuo tarpu Darbo partija, likdama nuošalyje nuo visų šių įvykių, nors vis apšaukiama populistine, ramiai sau rengėsi rinkimams ir pamažu krovėsi politinį kapitalą.
Sunerimti tradicinėms partijoms buvo verta jau po Europos Parlamento rinkimų, kuriuose Darbo partija laimėjo vos ne pusę Lietuvai skirtų mandatų. Tačiau daugelis susigriebė tik rugsėjį, prasidėjus kalbančiųjų galvų per televiziją ir radiją maratonui, kurį, daugelio nuostabai, taip pat neretai laimi darbiečiai. Akivaizdu, jog vien tik atkaklūs lėkšti tvirtinimai, kad Darbo partijos programa yra populistinė, o jos vadovas - rusas, diriguojamas iš Kremliaus, be gerai pagrįstų, daugeliui rinkėjų suprantamų argumentų, įrodančių tai, nedavė jokio efekto. Kai kurių rinkėjų pasiryžimas balsuoti už šią partiją nė kiek nesumažėjo. Ir tai po įvairiausių televizijos ir radijo debatų, kuriuose dalyvauja aršiausi Viktoro Uspaskicho oponentai. Ką visa tai reiškia? Kodėl tiek daug rinkėjų girdi tik tai, ką sako Darbo partijos atstovai?
Vakar kandidatus Seimo rinkimuose iškėlusios partijos ir koalicijos Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje paskelbė savo rinkimų programas. Jose žadama reformuoti valstybės valdymo institucijas, keisti Seimo ir savivaldybių rinkimų sistemas, įvesti progresyvinius mokesčius, pratęsti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo terminus arba visai atsisakyti tai daryti, siekti surengti referendumą dėl Europos Sąjungos Konstitucijos.
Ar kas nors rimtai moksliškai analizavo, kiek jose populizmo ūglių ir kiek realių, įgyvendinamų dalykų? Kai kas juk net grasina panaikinti Konstitucinį Teismą, Valstybės saugumo departamentą, referendumu suteikti Prezidentui diktatoriaus teises, atsisakyti narystės Europos Sąjungoje, siekti Lietuvos neutraliteto, dar labiau padidinti fizinių asmenų pajamų mokesčių tarifą, žada iki 1000 litų padidinti senatvės pensiją. To nėra net nuolat populizmu kaltintos Darbo partijos programoje. Nors daugumą šių užmojų galima priskirti fantastinio žanro kūriniams, visgi dalis rinkėjų už jų autorius balsuos, tikriausiai tikėdami, kad jų gyvenimas, atėjus šiems politikams į valdžią, taps kone rožėmis klotas. Tačiau stebuklų šiais laikais jau nebūna, nors viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė.
