Posakiai ir apibūdinimai - prie Smetonos, Smetonos laikais, smetoniško auklėjimo žmogus, smetoniškai dirba, smetoniškai padarytas daiktas - žmonėse gyvi iki šiol. Nors ir prieštaringai vertinamas istorikų, pirmasis ir paskutinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona tapo savotišku jaunos mūsų valstybės suklestėjimo, jos įsitvirtinimo Europoje, gyvenimo būdo ir vertybių simboliu. Pasaulinio garso lingvisto Algirdo Juliaus Greimo apibūdinimas tebėra aktualus: “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Užvakar, rugpjūčio 10 dieną, sukako 130 metų nuo Antano Smetonos gimimo. Buvusioje laikinojoje sostinėje Kaune jo gimtadienis tądien buvo prisimintas minėjime Karininkų ramovėje. Tačiau valstybės mastu ši sukaktis pasirodė “apaugus pelėsiais ir kerpėm”. Savaitgalį Ukmergės rajone, Užulėnyje, vyko A.Smetonos gimimo 130-ųjų metinių paminėjimo šventė, tačiau joje nedalyvavo nė vienas iš pirmųjų valstybės asmenų, nors buvo kviesti. Apie dėmesio tautos ir valstybės istorijai stoką šiomis dienomis prabilę Lietuvių tautininkų sąjungos atstovai priminė, kad vertinant Antano Smetonos asmenybę ir valdymą tebėra gajūs sovietiniai stereotipai.

LTSR laikais mokyklose mums į galvą kalta, kad Smetonos režimas buvo fašistinis, autoritarinis, o žmonės jo valdomoje Lietuvoje skurdo ir neturėjo jokių laisvių. Kad Smetona 1940-aisiais bailiai pabėgo į Vokietiją per upelį, pasiraitęs kelnes, tapo kliše, buitiniame lygyje dauginama iki šiol. Dėl to, kad Lietuva bent simboliškai ginklu nepasipriešino sovietinei okupacijai, kaltė irgi verčiama vien Smetonai.

Ar šiandien, praėjus keliolikai metų po atkurtos nepriklausomybės, apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą visuomenė žino daugiau? Taip teigti būtų per drąsu. 1990 metais išleista Alfonso Eidinto knyga “Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai” iki šiol tėra vienintelis solidesnis leidinys apie vieną žymiausių lietuvių visuomenės dešiniojo sparno figūrų. Tačiau nereikia pamiršti, kad istorikas ją rašė praktiškai dar sovietmečiu. Nors jau ritosi Sąjūdžio banga, senų struktūrų kontrolė tebeveikė. Todėl šioje monografijoje dar laviruojama tarp privalomų Lenino citatų, duoklės marksistiniam lenininiam požiūriui ir objektyvumo. Rašydamas A.Smetonos biografiją istorikas negalėjo pasinaudoti ir itin svarbiu šaltiniu - lietuvių išeivijos veikėjo Broniaus Kviklio saugotu išvežtuoju Prezidento archyvu. Vis dėlto A.Eidinto monografija nuplėšė ne vieną supelijusią etiketę nuo Smetonos asmenybės ir veiklos vertinimo.

Žymus išeivijos filosofas Vytautas Kavolis, dar 1958-aisiais pabandęs susisteminti lietuvių tautinio sąmoningumo raidą, išskyrė penkis jos svarbiausius laikotarpius. Tarp jų yra ir “smetoniškas įsipareigojimas savo valstybei”. Ši stiprinanti valstybingumo pamatus kategorija, deja, Lietuvos politiniame gyvenime visada konkuravo ir tebekonkuruoja su siaurais partiniais interesais ir savanaudiškais siekiais.

Paskutiniame Lietuvos Vyriausybės posėdyje 1940 metų naktį iš birželio 14 į 15-ąją Smetona siūlė, gresiant netekti nepriklausomybės, atmesti TSRS ultimatumą ir gintis. Tačiau jo argumentai ministrų kabineto narių daugumos neįtikino. Kai kurie tikėjosi išnaudoti šią situaciją kaip progą atsikratyti Smetonos valdymo ir užimti vietą prie valstybės vairo. Kad tos valstybės nepriklausomybė jau grimzta į gilų nebūties dugną, įžiūrėjo ne visi ministrai ir aukšti kariškiai, liudija tuometinės vyriausybės ministras Juozas Audėnas savo prisiminimų knygoje “Paskutinis posėdis”.

Paralelių su to meto politiniais išskaičiavimais nesunkiai rastume dabartyje. Įsipareigojimas pirmiausiai savo valstybei be skrupulų nustumiamas į šalį, kai jis trukdo partijos, frakcijos, asmeniniams ir bičiulių interesams ar įsipareigojimui politikų finansiniams rėmėjams. Per partinius akinius nevengiama žvelgti ir į istoriją. Viso labo pusmetį 1926-aisiais Prezidento pareigas ėjusio ir po perversmo nušalinto valstiečių liaudininkų lyderio Kazio Griniaus asmenybei ir darbams valdančioji dauguma nešykšti pagarbos ženklų. Jį kaip “didįjį demokratą” prisiminė per Prezidento Valdo Adamkaus inauguraciją savo sveikinimo kalboje ir premjeras Algirdas Brazauskas.