Ketvirtas filmas apie Hanibalą Lekterį turėtų tapti nemokama reklama mažai šaliai

Šiandien pasaulio kino teatruose pradedamas demonstruoti keletą metų lauktas ketvirtas filmas apie Hanibalą Lekterį. Daugelis žiūrovių pirmą kartą sužinos, kad blogiausiu herojumi kino istorijoje tituluojamas žmogėdra kildinamas iš Lietuvos. Šiurpus filmas gali suteikti mūsų šaliai ir pliusų viliojant turistus bei didinant valstybės žinomumą.

Bet kokia reklama naudinga

Pagal Tomo Hariso romaną “Hanibalas: pradžia” (“Hannibal Rising”) sukurtas filmas atskleis herojaus paslaptį. Paaiškėja, kad H.Lekterį pabaisa pavertė naciams tarnavę lietuvių pakalikai, iš bado suvalgę tuomet dar berniuko mažametę sesutę.

“Mažai šaliai žinomumo visada trūksta. Todėl geras, įdomus filmas ar knyga, kuriame minima mūsų šalis, visada į naudą”, - mano sociologas Vladas Gaidys.

Jis išvedė analogiją su garsiausiu pasaulio vampyru Drakula. “Nors rumunai nemėgsta šio personažo, tačiau daugelis žmonių pasaulyje Rumuniją žino kaip Drakulos gimtinę. Prisipažinsiu, aš pats taip pat prašiau mane nuvežti į to vampyro pilį, nors rumunai atkalbinėjo”, - juokiasi V.Gaidys.

Sociologo manymu, ar Lietuvai nepadarys žalos šis filmas, bus aišku, kai jis bus pradėtas demonstruoti. “Svarbu, kad nebūtų užgauti žmonės, nepaliestos jiems jautrios temos, pavyzdžiui, žydų genocidas.

Anot V.Gaidžio, Lietuvos valstybė pati niekada nesireklamuos kaip H.Lekterio gimtinė. “Neįsivaizduoju tokios reklamos per BBC ar “Travel” kanalą. Kas kita yra turizmo organizatoriai, kurie šiuo faktu gali pasinaudoti”, - mano sociologas.

Juokinga lyginti su Boratu

“Kai Lietuva minima filme, kurio visi laukia, ar knygoje, kuri yra bestseleris, tai yra gerai”, - mano kino kritikas Paulius Virbickas. Jis jau skaitė ketvirtąją knygą apie H.Lekterį.

“Hanibalas vaizduojamas kaip aplinkybių, t.y. karo baisumų, auka, o keršija labai rafinuotai. Jis nėra vaizduojamas kaip barbaras. Pats personažas yra genialus, kaip ir visuose keturiuose romanuose. Jo genialumas nuolat pabrėžiamas”, - sakė jis.

P.Virbicką nustebino girdėti filmų apie H.Lekterį ir komedijos apie kazachą Boratą palyginimai. “Lyginti su Boratu juokinga. Čia ne karikatūrinis filmas, kur tyčiojamasi iš trečios šalies ypatybių”, - sakė jis.

Yra daugiau lietuviškų akcentų

Bendrovės “Acme films”, kuri platina filmą “Hanibalas: pradžia” Lietuvoje, direktorius Žilvinas Naujokas juostą jau matė užsienyje per uždarą peržiūrą. Anot jo, filme Lietuva minima kur kas mažiau nei to paties pavadinimo Tomo Hariso knygoje.

“Kelis kartus pasirodo titrai, kad veiksmas vyksta Lietuvoje. Rodant karo vaizdus ekranuose šmėkšteli kelio rodyklės su Vilniaus ir Kauno pavadinimais. Lietuviškumo suteikia ir Ingeborga Dapkūnaitė, kuri vaidina Hanibalo motiną.

Filmas šiurpokas, tačiau skoningas. Iš pradžių iš jo nieko ypatingo nesitikėjau, nes nėra aktoriaus Antonio Hopkinso. Bet pamatęs pakeičiau nuomonę. Visgi geras režisierius ir geri aktoriai padarė savo. Žinoma, filme yra istorinių klaidų, kai kurios neva lietuviškos pavardės skamba labai keistai”, - sakė Ž.Naujokas.

Tautiečiai neįžeidinėjami

Su T.Hariso romanu galės susipažinti ir Lietuvos skaitytojai. Jau šį mėnesį leidykla “Obuolys” išleis jį lietuvių kalba. Knygą išvertusi Alvyda Stepavičiūtė sakė, kad skaitytojai apie mūsų šalį daug nesužinos.

“Minima, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, bet tai nėra detalizuojama. Knygoje apie lietuvius nepasakoma nieko įžeidžiančio. Pasakojama apie naciams talkinusius kolaborantus, tačiau tai nėra akcentuojama, be to, tai nėra tik lietuvių bruožas”, - sakė vertėja. Anot jos, mūsų šaliai visgi pasisekė, kad knygoje minima ne Latvija, Estija ar Čekija.

Beje, leidykla “Obuolys” šiemet taip pat išleis ir kitas knygas apie H.Lekterį - “Raudonasis drakonas”, “Avinėlių tylėjimas” bei “Hanibalas”.

Ketino filmuoti Lietuvoje

H.Lekterio epopėja prasidėjo 1991 metais, kai filmas “Avinėlių tylėjimas” gavo šešias “Oskaro” premijas. Pripažįstama, kad sėkmę bene labiausiai nulėmė A.Hopkinso vaidyba. Rašytojas Tomas Harisas sulaukė pasiūlymo pratęsti pasakojimą apie H.Lekterį. 2001-siais pasirodė naujas romanas “Hanibalas”. Jame rašytojas užsiminė, kad žmogėdra gimė ir užaugo dvare netoli Vilniaus. Režisieriui Ridliui Skotui tai nepasirodė svarbu, todėl Lietuva filme “Hanibalas” neminėta.

2002 metais kino teatrus pasiekė antroji romano “Raudonasis drakonas” ekranizacija, o T.Harisas paskelbė renkąs faktus naujai knygai. Legendinis italų kilmės prodiuseris Dinas de Lorentis pradėjo ieškoti aktorių ir filmavimo vietų. Įkūnyti jaunąjį H.Lekterį pretendavo gausybė aktorių, bet ši teisė atiteko 22-ejų metų prancūzui Gaspardui Ulieliui, kuris vaidino Lietuvoje rodytuose filmuose “Ilgos sužadėtuvės”, “Vilkų brolija”.

Vienu metu buvo kalbama, kad filmas bus kuriamas ir Lietuvoje, tačiau kūrėjai persigalvojo ir pasirinko Čekiją. Režisieriumi tapo Peteris Vėberis.

Keršija šeimos skriaudikams

Filmo veiksmas nukelia į 1941-ųjų birželį, kai nacistinė Vokietija surengė žaibišką invaziją į Sovietų Sąjungos teritoriją. Po kelerių metų naciai ir jiems tarnaujantys parsidavėliai lietuviai sužlugdo netoli Vilniaus ištaigingame dvare reziduojančios aristokratų šeimos gyvenimą. Per tragiškus įvykius žūsta Europos tapytojų meno kūrinių, rinktinio vyno ir pasaulinės literatūros veikalų kolekcininkas grafas Lekteris bei jo žmona iš Italijos kilusi aristokratė Simoneta. Žiaurūs naciams tarnaujantys lietuviai nužudo ir suvalgo jų dukterį Mišą.

Jos brolis Hanibalas išgyvena ir pabėga iš Lietuvos. Vaikinas atsiduria Paryžiuje, kur jį globoja žuvusio dėdės Roberto žmona Leidi Murasaki. Ponia rūpinasi Hanibalo išsilavinimu, kuriuo labai rūpinosi jo tėvas. Jaunuolis dar nepamiršo Lietuvoje įgytų užsienio kalbų, matematikos, medicinos, astronomijos, muzikos, dailės, teisės žinių, o Leidi Murasaki padeda tapti kultūringu ir rafinuotu žmogumi.

Prieš Hanibalo akis atsiveria nauji veiklos horizontai. Jis susižavi mirusių žmonių kūnų studijavimu, tai netrukus perauga į maniakišką aistrą. Karo košmarai išsitrina iš jo atminties, tačiau prisiminimai apie brangiausių šeimos narių kančias neduoda vaikinui ramybės. Galiausiai jis ryžtasi sugrįžti į savo praeitį ir atkeršyti už šeimą. Vieną po kito jaunuolis sumedžioja naciams tarnavusius tautos išdavikus.

Hanibalo turas laukia turistų

Iš karto po filmo pasirodymo Vilniaus bendrovė “Saulės kelias” turistams pradės siūlyti pramogas, pavadintas “Hanibalo turu”. Projekto vadovas Aurimas Jukna sakė, kad turas bus skirtas pirmiausia užsienio turistams.

“Jiems siūlysime ekskursiją su H.Lekteriu susijusiomis vietomis. Taip, mes jų radome”, - nusijuokė A.Jukna. Jis mano, kad Hanibalas be pagrindo vadinamas žmogėdra. “Jis nė viename filme nevalgo žmogienos”, - sakė A.Jukna.

Beje, netoli Vilniaus yra dvaras, apie kurį kalbama, kad jame neva vaidenasi, girdėti mažos mergaitės verkimas, žingsniai, kartą ten rastas neaiškiomis aplinkybėmis pasmaugtas žmogus. Teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šiuose rūmuose buvo nužudyta maža mergaitė. Nežinia, ar T.Haris taip pat sužinojo šią istoriją.

Moteris mėsinėjęs kanibalas mirė

Vienintelis žinomas Lietuvos kanibalas - Ignacijus Montvydas, kuris buvo du kartus teistas už žmogžudystes. Buvo įtariama, kad jis valgė nužudytų moterų kūnus, tačiau žudikas tai neigė. Taip jis teigė ir 1997 metais duodamas interviu “Kauno dienos” žurnalistui Dariui Sėleniui.

I.Montvydas gimė 1940 metų birželio 8 dieną. Su žmona Pasvalio rajono Vildūnų kaime augino keturis vaikus. 1982 metų gegužės 21 dieną Ignacijus išėjo ieškoti žmonos, kuri dažnai girtaudavo. Ją radęs, norėjo vestis namo, tačiau moteris priešinosi. Vyras ją pargriovė ant lovos ir peiliu perpjovė gerklę. Paskui žmonai nupjovė krūtis. Jas parsinešė namo, įdėjo į puodą ir pradėjo virti.

Netrukus pas žudiką jau buvo milicininkai. I.Montvydas negalėjo atsakyti, ar ketino valgyti žmogieną. Kaimo gyventojai pasakojo, kad žudikas labai mylėjo žmoną. Teismas nustatė, kad vyras neserga psichine liga ir yra pakaltinamas. Jis buvo nuteistas 11 metų kalėti, tačiau į laisvę išėjo po 1990 metų birželio 1 dieną paskelbtos SSRS Aukščiausiosios Tarybos amnestijos. Tada jis apsigyveno Pakruojo rajone pas Reginą Kriščiūnienę. 1991 metų rugpjūčio 31 dieną įvyko panaši tragedija. Moteris neva bandė sugundyti vyrą, tačiau šis pyko dėl dingusio portsigaro. Kai po ginčų moteris užmigo, vyras jai perpjovė gerklę. Paskui pradėjo mėsinėti lavoną: nupjovė rankas, kojas. Mėsos gabalus pasūdė, sudėjo į dubenį ir padėjo palėpėje. Kitą dieną tai išvydo nužudytosios dukra.

I.Montvydas antrą kartą buvo nuteistas 1992 metų rugsėjo 18 dieną. Žmogžudys mirė 2001 metų balandžio 12 dieną ligoninėje. Jį pribaigė vėžys.