Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2004-03-13
Laisvės ir sveikatos pavasaris
Parskrenda paukščiai, pavasaris sualsuoja visa žeme, visa krūtine.
Visa žeme, o Žemėje nejauku. Ir ne tiek pas mus, po langais, kiek atokiau - toliau. Negalime užsimerkti, nematyti pasaulio, tolesnio, laukiamo.
Praslinko metai, kai JAV ir Didžioji Britanija ėmėsi Irako sutramdymo akcijos. Diktatoriaus nebeliko, tačiau iš tos nelaimių ir vargo žemės vis dar ateina niūrios žinios: bedarbių ir elgetų gausėja, siaubingi sprogimai tebedrasko žmones ir dangų. Ir, regis, šviečia tik vienintelė viltis, palaikoma kariuomenės ir administracijos: konstitucija. Irako konstitucija pasirašyta, laisvei pamatas paklotas. Bet jeigu tik konstitucijos klotų laisvės pamatus!
Štai Europoje, kur laisvė paklota ir įmūryta, - baisi nelaimė. Ispanijos sostinės Madrido geležinkelių sprogdinimas. Tokio masto nusikaltimo ispanai nei matę, nei girdėję. Tikras nelaisvės smūgis, nusiritęs visu Europos kūnu, pasiekiantis ir mus. Nei kalbėti apie šį įvykį, nei komentuoti jo neleidžia sveikas protas. Ką tuomet daryti?
Būti, būti po laisvės dangumi - iš paskutiniųjų.
Tai mes ir darėme Kovo 11-osios proga. Vilniuje buvo nepaprastai saulėta, graži tirpstančio, žlegančio pavasario diena. Sniegas tirpo akyse, sunkėsi į šaligatvių plyšius. O žmonės stebėjo dangų ir žemę ramiais veidais. Baimės nebuvo nė lašo. Į pavakarę virš M.Mažvydo ir Seimo pakilo “Lituanikos” balionas su milžiniška tautine vėliava, ir nurėžė dangų. O daina, kuria Simas (V. Babravičius) baigė koncertą, nubraukė ašarą. Tokia buvo pabaiga dienos. O pradžia - įtemptas posėdis Seime, kuriame skambėjo labai daug priekaištų ir apgailestavimų. Apgailestavimų? Ką jau - kaltinimų. Nepasitikėjimo.
Kodėl išsprūdo žodis “baimė”? Jos buvo daug daugiau prieš tuos keturiolika metų? Ne, ne baimės, o švento nerimo, ir teisumo, kad einame tikru keliu.
Žinoma, laisvė visuomet patiriama su skausmu, ir baimė - taip pat. Laisvė reikalinga kaip rūstumo atsvara. Terorizmas vien todėl neveda laisvės link, kad jis baisiausias rūstumas. Geros valios žmonės tai žino. Laimė, kad tų žmonių daugiausia. Tik kodėl mes negalime užkirsti kelių “laisvės prievartautojams”?
Tai gal istoriškai žvilgtelėkime. Šią savaitę - pasaulinės reikšmės jubiliejus: Jurijui Gagarinui būtų sukakę 70. Būtų jis ir šiandien gyvas, galėjo būti, normalus, gražus būtų buvęs jo amžius - 70. Žmonės būtų garbinę kosmonautą, gal ir ant rankų nešioję. Garbintų ne vien rusai ar kiti buvusio “soclagerio” žmonės, - garbintų ir amerikonai. Humanišką išvaizdą turėjo šis žmogus, neprievartinę, šypsena jo švietė daug nuoširdžiau už Holivudo aktorių. Natūralumas spinduliavo iš pirmojo Žemės kosmonauto. Amerikonai kraipė galvas ir sakė komunistams: “Ką gi, pagaminote pirmąją raketą, trauk jus velniai. Bet iš kur jūs ištraukėte tokį Gagariną?” Apskriejęs Žemę per 108 minutes, jis liko sveikas, gyvas ir žavus. O vėliau krito į žemę iš daug menkesnio nei kosminė orbita aukščio, ir viskas...
Kam gretinti šiuos faktus? Savą ir svarbų, ir tuos, kurie lyg ir ne- savi, nesvarbūs. Bet - svarbūs! Nes pasaulis - didysis žmonijos salynas, ir vienos salos išnykimas - skriauda mums visiems. Todėl neklausk, kam skamba varpas - jis skamba tau. Tai citata iš E.Hemingvėjaus knygos epigrafo.
Tad prisiminkime dar vieną faktą, kuris šiaip jau yra ir mūsų, jis - po ranka. Kovą sukanka 19 metų, kai M.Gorbačiovas atėjo į valdžią, ir komunistinė imperija, užsėdusi vieną šeštadalį Žemės rutulio, sukrutėjo. Buvo įžiebta didžiųjų permainų ugnis. Iš pradžių ją pakrikštijo “naujojo mąstymo” vardu, paskui - “pagreičio”, po to ir “žmogiškojo faktoriaus”, o visus juos suvienijo “viešumo” slapyvardis. Ir tapo tiesiog “perestroika”, pertvarka. Laisvės griūtimi. Neįmanoma užmiršti. Nes ir mes mušėme Laisvės varpą, ir skęstantis imperinis salynas atnešė daug neprievartinės laisvės. Todėl ir mūsų laisvė tvirta “pastojo” (J.Basanavičiaus žodis, įrašytas jo atminimui). Taip pradėjome. Galime rodyti pavyzdį Bet kaip nelengva tesėti laisvę. Ne vien fiziškai, kai reikia saugoti gyvybę. Mūsų Lietuvos gyvybė sutampa su kalba ir kultūra. Bet kaip nelengva! Kalbos sintaksė aižėja, vis dažniau girdisi anglicizmų, kaip antai: “Aš nepasirengęs tau padėti” (užuot pasakius “neketinu...”). Šis intarpas - eilinis priminimas, ką turime saugoti. Ir tik tada galėsime mokyti.
Šiuo metu nutylima Aldona Liobytė, iškilioji vilnietė, reikalavo išlikti paprastai, žmogiškai. Lietuviškai. Šitai reikia prisiminti per laisvąsias valstybės šventes. Ką prisiminti? Štai ką sakė trapioji moteris: “Tik nevalia Tau, žmogau, išeiti iš savo tautos ir iš savęs, nebent ateis laikas, kai pati tauta išsiners iš kailio ir sudegins jį...” Kokį kailį sudegins?
Mes jau sudeginome vergystės, nelaimių, nevilties kailį. Tikime, kad sudeginome. Baigėme su kankinystėmis. Su lengvesne širdimi galime prisiminti ir Keturiasdešimties kankinių dieną, kurią neseniai skelbė krikščionių kalendoriai. O dabar gamta paskelbs, kad išsineriame ir iš žiemos pašalo. Ir grįžta paukščiai, dangus kasdien smagiau, garsiau gieda. Parskris pempės - ir pavasaris suliepsnos.
Šie žodžiai - ne romantiniai kliedesiai, jie iš širdies.
Tą dieną Seimo salėje kalbėjo berniukas, kuriam dabar keturiolika, - jis gimė kovo 11-ąją. Valstybės berniukas, valstybės žmogus, Lietuvos žmogus. Kad tik jis, užaugęs, neišsinertų iš neišsineriamo kailio, kad nepaliktų tėvynės.
Dieve padėk Lietuvai likti ne tik valstybės dienomis - padėk visuomet.
Ir duok pavasario Dieve sveikatos brangiausiam žmogui.
Mano paukščiui - duok laisvės sparnus. Tada ir aš juos gausiu.
