Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-08-30
Apie sveiką ir dorą žmogų vienas labai geras rašytojas yra pasakęs: tai apvalus žmogus. Nes visa, kas gera, pasaulyje yra apvalu. Sodiečio apvali nugara, krūtinė jo apvali, apvalūs pečiai, jo rankos apvalios. Jo šypsena apvali, apvalus jo akių žvilgsnis, jo dantys šiepiasi dviem pusrutuliais.
Gėris yra apvalus. Ir metai, sukdamiesi mūsų padange, sudaro apvalų pasaulį. Gera jame, net kai Paukščių Takas skiria jį pusiau ir Marsas žybsi.
Vaikas, kūdikis yra apvalus. Jo šauksmas, išvydus pasaulį, yra apvalus.
Ir štai kai ateina Rugsėjo pirmoji, nejučia atsidūstame su palengvėjimu, išpūsdami padangių orą. Štai taip ir reikia gyventi - pradedant metus mokslo metais. Vaikais, mokiniais. Žmogus skiriasi nuo gamtos? Jeigu skiriasi, tai dvasios apvalumu, mokytumu, išmanymu, žiniomis. Gerumu. Žinių ciklais ir apimtimis. Vaikas ir mokykla? Du pasaulio stulpai, be kurių nebūtų pasaulio kupolo. Nebūtų po tuo kupolu saulėtekių ir saulėlydžių. Nė Paukščių Tako.
Tačiau kad pasaulis liktų, reikia vaikų. Reikia, kad jų būtų kuo daugiau, ypač tėvynėje. O dabar? Kone laidotuvių varpai. Šįmet, kaip ir kasmet, vis mažiau ir mažiau vaikų ateina į pirmąsias klases. Vadinasi, ir vyresniąsias. Tėveliai politikuoja ir po pasaulį laksto, nebegimdo. Sakoma, baisiausia bus 2010 metais, kai mus ištiks tikras gimstamumo badas, kai pulsime į giliausią negimusių vaikų “duobę”. Arba moksliškiau: ateis “demografinis badas”.
Ar išsiropšime iš tos duobės, to bado, prisikelsime? Niekas nieko tikra nepasako. Nes nežinia, kiek jaunimo, galinčio vaikus į pasaulį atvesti, Vakaruose kojines pasidžiaus. Čia, tėvynėj Lietuvoj, gal jau ir nebe lietuvaičiai duobes lygins. Užveš kinų kaip bulvių iš Amerikos, jie ir užlygins.
Kažkodėl vis kartojama, kad nežinia, kiek vaikų nelanko mokyklos. Kodėl neaišku: penki tūkstančiai ar septyni? Karves visas suskaičiavome, po lankas sugaudėme, jų ausis geltonais plastmasiniais ženklais pažymėjome, o štai vaikų suskaičiuoti nepajėgiame. Skaičiuotė baigėsi, “duobė”. Murmesys vis girdisi: lįsk į duobę, lįsk į duobę...
Bala nematė? Nelįskime kolei kas.
Šiaip ar taip, Rugsėjo pirmoji yra rugsėjo pirmoji. Jeigu jau šią dieną viltį laidosime, tai apvalaus pasaulio niekuomet nematysime.
Todėl viena iš gražiausių vilčių - pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, vykstąs Paryžiuje. Tai tikras džiaugsmas, tikras pergalės vainikas, kurį nupynė Lietuvai disko metikas Virgilijus Alekna.
Lietuvaičio rankose - apskritojo pasaulio simbolis, diskas. Jis meistras, jis geras, apvalus žmogus. Jo dėka disko metimas, olimpinė sporto šaka, jau nebe pirmus metus yra mūsų rankose.
Pati sporto šaka gyvuoja kone nuo pirmųjų olimpiadų - 708 metų prieš Kristų. “Disko metikas” tapo Graikijos olimpinių žaidynių simboliu, o vėliau ir atgimusių moderniųjų olimpinių žaidynių simboliu.
Kaip atrodė disko metimas Lietuvoje? Kaip tie mūsų apvalių krūtinių ir raumeningų pečių sodiečiai ėmė svaidyti apskritą lėkštę?
Pirmasis Lietuvos rekordas užfiksuotas 1921 m. (pasaulyje - 1912 m.). Jį pasiekė Juozas Eretas, numetęs diską 26 m. 39 cm. (Tiek Rugsėjo garbei dabar numestų ir augesnis, apvalesnis moksleivis.) Toliau - gražiau: 50 m ribą pirmasis peržengė Anatolijus Pocius, 1956 metais nusviedęs diską 50 m 22 cm. Vėliau atėjo Algimantas Baltušnikas, išmetęs diską už Lietuvos ribų: jis pirmas lietuvis, tapęs TSRS čempionu. Dar vėliau - Vytautas Jaras, 1967 m. nuskraidinęs olimpinį simbolį per 60 m. Pagaliau - Romas Ubartas, įveikęs 70 m ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje tapęs olimpiniu čempionu. Ko, regis, mums dar? Gal pakaks tos garbės?
Tačiau istorija nesibaigia. Žmogus kopia laiptelį po laiptelio, ir netikėtai pasiekia aukštumų. Jis - nebepasiekiamas. Toks tapo Virgilijus Alekna, “užmetęs” Lietuvos vardą ant aukščiausių pasaulinių lentynų. Ir ne tik Paryžiuje, bet ir praėjusiose olimpinėse žaidynėse. Vadinasi, tikras reikalas, kad tiek lengvosios atletikos, tiek Olimpinių žaidynių simbolį šiuo metu savo rankose laiko mūsiškis. “Nekaltas” vyras, jeigu bandytume išversti jo vardą iš lotynų kalbos.
Nekaltas? Jau augina du sūnus. Duos Dievas - bus trečias, ir jo dėka perskrisime per visas gimstamumo “duobes” bei “demografinį badą”.
Iš apvalaus žmogaus daug gero ir apvalaus galima tikėtis. Reikia laukti, ir ko daugiau, jeigu ne gyvybės.
Pasaulyje tuo tarpu apvalumas įgauna bjauriausių pavidalų.
Nekalbėkime apie bombas, kurios, šiaip ar taip, irgi apvalios.
Paminėkime pomidorus. Ar rasi apvalesnę daržovę?
Bet apvalumas dažnai nedomina - rankos tiesiasi sutraiškyti, sumalti. Bonjolio miestelyje, kažkurioje linksmoje Europos šalelėje, įvyko pomidorų mūšis. Kaip ir kasmet. Tvatinosi apvalūs žmogeliai pomidorų tešloje, kiek galėjo. Ar daug prisirijo? Teko tikriausia. Nes, anot korespondentų, smarkuoliai “voliojosi pomidorų tyrėje kaip kiaulės”. Bent taip jau nuskambėjo iš LNK žinių redaktoriaus lūpų. Smagus malonumas virsti apvalia kiaule, matyt.
Bet grįžkime prie mokslo metų. Ims suktis galvos, gaubliai, kamuoliai. Kad tik mažiau suktųsi beprasmių žinių, akimis graibstomų iš interneto, smagračiai. Kompiuterizacija skelbiama mokymosi kokybės ženklu? Verčiau jau paskelbus kokybės ženklu mokinį, žinantį, kaip išjungti kompiuterį. Apvalų, sveiką vaiką, išbėgantį į pievą su kamuoliu. Jis tikrai pakels akis į šviesą ir pamatys, kad Virgilijaus Aleknos rekordas - antras pasaulyje. Ir jis vilsis, kad olimpiados metu brolis lietuvis nusviestų toliausiai pasaulyje - už jo ribų.
