Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Viktoras DIAWARA
2006-05-27
Remigijus JURGELAITIS
Jis vienas Eurovizijos “nugalėtojų”. Taip dabar vadina grupės “LT United” narius, šešis garsius Lietuvos atlikėjus, kurie susivienijo vien tam, kad į Lietuvą atkreiptų visos Europos dėmesį. Tai jam pavyksta nebe pirmą kartą - su grupe “Skamp” prieš penkerius metus jis įrodė, kad įdomi ir kokybiška muzika taps jo vizitine kortele. Vėliau pasirodymai su tokiomis žvaigždėmis kaip “The Black Eyed Peas”, Macy Gray, “Reamonn”, Robert Plant, “Time After Time” žadėjo, kad talentingų muzikantų trijulė su juo priešakyje neketina sustoti. Sėkmę, matyt, lemia ir tamsaus gymio vyro kosmopolitinė patirtis: vaikystė - Malyje, mokslai - Vokietijoje ir gyvenimas - Lietuvoje. Kai jo paklausi, ar nepavargo vaikytis dar didesnio pripažinimo, jis tik nusišypso ir pakartoja mėgstamiausią savo motinos posakį. “Viskas savo laiku”, - užtikrintai ištaria projekto “LT United” ir grupės “Skamp” narys, kompozitorius bei prodiuseris.
- Vakar paskambino iš Suomijos, kitą savaitę nori išleisti mūsų singlą. Naktį įrašėme dar kelias versijas, viena skirta pasaulio futbolo čempionatui. Iš ryto viską pridaviau, - paaiškina atėjęs tiesiai iš įrašų studijos.
- Gal ir kitų šalių leidybinės kompanijos nori leisti Jūsų muziką?
- Žinau, kad Eurovizijos daina taip pat grojama pagrindinėse Airijos radijo stotyse. Vadybininkas sakė, kad jo elektroninio pašto dėžutę užplūdo daugybė laiškų. Juose - įvairūs pasiūlymai, tačiau kol kas nežinome, ar projektas gyvuos ir toliau, ar tam reikia dėti tašką.
- Kiti grupės nariai užsiminė apie galimybę dalyvauti dar ne vienoje Eurovizijoje.
- Taip, dar kokį dešimt kartų, - juokiasi. - Gal tiek ir neprireiks, žodžiu, kol laimėsime. Manau, kad kolegos juokavo, kol kas neturime tokių planų.
- Tačiau turas po Europą, ko gero, neišvengiamas?
- Laikas parodys. Visi turime savo dainų, jas sudėję galime padaryti dviejų trijų valandų programą. Pabaigoje sudainuotume “We Are The Winners”, būtų visai neblogai. Be to, grupėje - ne vienas žmogus, kuris gali groti įvairiais instrumentais. Tarkime, galiu mušti būgnus, Andrius - groti bosine gitara, Samas - gitara arba atvirkščiai. Arnoldas groja klavišiniais, Eimantas - smuiku ir klavišiniais, o Marijonas dainuoja. Taigi grupė yra, jei tektų važinėti, tikrai nekiltų problemų.
- Ar šeši lyderiai gali ilgai būti viename kolektyve?
- Tos dešimt dienų - iš tiesų labai įdomus metas. Džiaugiuosi, kad mane į grupę priėmė tokie žmonės kaip Samas ar Andrius. Dabar daugelis vos vieną dainą įdainavusių atlikėjų jaučiasi žvaigždės - kas jiems tie “Bix”, o “Fojė” - apskritai praeitis. Visuomet žavėjausi tais žmonėmis, jie savotiški popscenos autoritetai. Kai žiūrovai nusprendė mus siųsti į Euroviziją, daug kas sakė, kad reikia ko nors šviežio. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje negerbiami tie žmonės, kurie davė pradžią tam, ką mes visi darome. Smagu, kad dabar Andrių, Samą, kitus sutinka su tokia pat euforija, kaip ir “Kelio į žvaigždes” dalyvius. Didžiuojuosi turėjęs galimybę kartu su jais pasirodyti scenoje.
- Tiesa, kad Graikijoje scena buvo pati moderniausia, kurioje yra tekę groti?
- Ir ne tik tai. Eurovizija - aukščiausio lygio renginys, čia - ne Nidos festivalis. Man keista, kai sako, kad Eurovizija - gėjų konkursas ir ko jūs ten važiuojate? Tačiau viskas konkurse įgyvendinama pačiu aukščiausiu lygiu. Didelis dėmesys skirtas ir televizijos transliacijoms - kamerų lynai buvo ištempti per visą salą, ant kurių “skraidė” pačios naujausios kameros. Kalbant apie patį konkurso formatą, galbūt jis mažai keičiasi, bet dainuoti prieš 18 tūkst. žiūrovų minią - didžiulis malonumas. Nerealu.
- Ar tai didžiausia minia, prieš kokią yra tekę koncertuoti?
- Kopenhagos Eurovizija vyko dengtame stadione, talpinančiame 35 tūkst. žmonių. Teko groti ir Vingio parke, prieš 30 tūkstančių žmonių minią, tačiau tokie koncertai visuomet būna išskirtiniai. Šį kartą dar jautėmės nugalėtojai. Esame vieninteliai, kuriems niekas neprognozavo aukštų vietų. Gal dėl to, kai patekome į finalą, kai kurios delegacijos į mus pradėjo šnairuoti. Jie nesuprato, kas vyksta, gal įsivėlė klaida. Kai repetuodavome, daugelis kitų šalių atstovų demonstratyviai nueidavo nuo ekranų, per kuriuos transliuoti vaizdai scenoje. Stengėmės nuo to atsiriboti, nes kiti skleidė labai blogą energiją. Lošdavome kortomis ne dėl to, kad norėtume pasireklamuoti, tiesiog taip atsipalaiduodavome, nejausdavome neapykantos.
- Tačiau paprastai Eurovizijoje būna daug nenatūralių šypsenėlių ir pagyrų, nejaugi Graikijoje to nebeliko?
- Tik iki pusfinalio, vėliau viskas baigėsi. Tiesa, paprasti žmonės, savanoriai už mus tikrai sirgo, buvo juokingiausia, kad visi vadino “winners”. Iš tiesų geras jausmas. Tarkime, kai ateidavome į spaudos konferencijų salę, moderatorė sakydavo: “At now the winners of Lithuania”. Žmonės mus priimdavo su šypsena.
- Nuolat tvirtinote, kad “LT United” tikslas - atkreipti dėmesį, jį pasiekėte, tačiau ar niekada nepagalvojote, kad galite ir nugalėti?
- Kažkur viduje visi norėjome pasirodyti kuo geriau, pasiekti aukštesnę vietą. Nežinau, ar kas nors drįso manyti, kad laimėsime, bet tikėjau, kad mus pastebės. Andrius labai gerai pasakė: kai tave myli ir nekenčia, vadinasi, pastebi. Kai sukeli reakciją, tada ateina sėkmė. Pasaulyje žmonės pasidaliję, todėl visuomet sakiau, arba rezultatas bus labai blogas arba labai geras. Neslėpsiu, prieš važiuodamas pasirengiau pačiam blogiausiam. Jei būtume užėmę vieną paskutiniųjų vietų, matyt, galėjome šiek tiek sugadinti savo karjeras Lietuvoje. Visi nauji atlikėjai, nešami ant realybės šou laurų, būtų tuo pasinaudoję, kad kuo greičiau perliptų per mūsų galvas.
- Ar kuo nors nustebino balsavimo rezultatai?
- Keista, kad pirmą kartą gavome balsų iš Estijos. Pagalvojau, jei lietuviai duos taškų estams, neplosiu. Tiek metų už juos balsuojame, o jie nieko neduodavo. Pagaliau ir mes jiems nedavėme. Pavyzdžiui, kelios Balkanų šalys visuomet bus dešimtuke, nes už juos balsuoja kaimynai. Tiesa sakant, mano galva, turėjo laimėti Bosnija ir Hercegovina. Jų daina - nuoširdi, graži. Kai skelbė rezultatus, vadinamajame žaliajame kambaryje buvo labai slogi atmosfera. Daugelis neplojo, matyt, nesuprato, kas vyksta. Gal dėl to nesusibičiuliavome su kitų šalių atstovais, gal tik su norvegais, rumuno šokėjomis. O pats rumunas net nesisveikindavo.
- Žinau, kad turėjote ir nemažai laisvalaikio. Ko gero, nepraleidote progos aplankyti ir Akropolį?
- Patiko, bet man labiausiai įsiminė išvyka į Graikijos salas. Vienoje jų nėra nė vieno automobilio, tik asilai ir arkliai. Viskas atrodo taip, kaip prieš kelis šimtus metų. Pačių Atėnų nelabai ir mačiau, be to, mieste jaučiama didelė globalizacijos įtaka. Ieškojome graikiškų patiekalų, tai ne taip lengvai radome. Ant kiekvieno kampo - picos, mėsainiai. Norėjau paragauti Graikijos nacionalinio patiekalo “Gyros”, dvi dienas ieškojau. Gal nežinojau, kur eiti, bet, manau, kad taip neturėtų būti. Graikiškų salotų galima rasti ne vienoje vietoje, tačiau kartais buvo sunku ramiai pavalgyti. Keista, kai esi ne savo šalyje, o tave visi pažįsta, niūniuoja tavo dainą, prašo nusifotografuoti. Tikrai geras jausmas.
- Gal dabartinį populiarumą ketinate panaudoti ir siekdami savo pagrindinio tikslo - pasaulyje išpopuliarėti su grupe “Skamp”?
- Keista, bet daug kas Eurovizijoje prisiminė “Skamp”. Ten yra žurnalistų, kurie važiuoja dešimt metų iš eilės, jie vis dar gyrė mūsų dainą. Tačiau Lietuva nėra tokia maža šalis, kad per kelerius metus reikėtų du kartus siųsti tą pačią grupę. Būtų liūdna. O dėl išpopuliarėjimo - dėl to labai stipriai dirbame. Gal kiek daugiau dabar atsivers Airija, viską pamatysime. “Skamp” pagrindinis tikslas - užsienis. Niekas nesikeičia, tik pastaruoju metu daugiau reikalų buvo Lietuvoje - įrenginėjome savo studiją, įrašinėjome albumus.
- Ar pasisekimas Eurovizijoje iš tiesų gali tapti bilietu į Europos popmuzikos rinką?
- Ten nėra jokių taisyklių, nieko nenustebinsi. Turi puikiai dainuoti, gražiai atrodyti ir būti septyniolikos. O mums laikas bėga, nesu pats jauniausias. Yra labai daug niuansų. Pavyzdžiui, gali sumokėti populiariai grupei, kad apšildytum jų koncertus - taip išpopuliarėjo estų kompanija “Vanilla Ninja”. Be to, Lietuva labai atsilikusi nuo Estijos ir Latvijos, kuriose veikia muzikos leidėjų milžinų atstovai. Lietuvoje - tik apsimetėliai, kurie realiai neturi jokios įtakos. Juk yra skirtumas, jei, tarkime, aš Lietuvoje leidėjui pasiūlyčiau išleisti kokios nors pradedančios atlikėjos albumą ir imčiausi jį prodiusuoti ir jei ji pati nueitų ir bandytų prasimušti. Lygiai taip pat - ir Europoje.
- Estai ir latviai turi bent kelias grupes, kurios garsios Europoje, kodėl nė vienai lietuvių grupei nepavyksta to pasiekti?
- Lietuvoje - kitokia muzikos kultūra. Dar prieš dešimt metų daugelis grupių Lietuvoje pačios rašydavo dainas, gyvai grodavo, gal išskyrus tik Kauno popsą. To, kas dabar vyksta Lietuvoje, neįmanoma suprasti. Tarkime, Latvijoje populiariausi “Brainstorm”, “The Hobos”, o Lietuvoje - Vilija, Andrius Rimiškis, “Yva”. “Skamp” - neformatas, neparduodame dešimčių tūkstančių albumų. Aišku, iš to pragyvenu, viskas gerai, bet pati situacija nėra gera. Teko groti Estijos muzikiniuose apdovanojimuose, renginys vyko tris valandas. Visos grupės jame grojo gyvai, išskyrus dvi, apdovanoti įvairių stilių muzikantai. Mūsų “Bravo”, lyginant su estų apdovanojimais, yra... nu... Tai mažų mažiausiai keista.
- Žinau, kad pats ėmėtės ir muzikos verslo, baigiate įsirengti studiją. Kam kiekvienam atlikėjui - nuosava studija?
- Kažkaip ramiau. Jei įsirašinėji kitur, labai brangiai kainuoja. Bet ne visi įsirengia rimtas studijas, pasistato kompiuterį, mikrofoną, ir viskas. Pas mus yra galimybės įrašyti net orkestrą. Tai ilgalaikė investicija. Be to, galėsiu dirbti ir su kitomis grupėmis, daryti tai, ko nėra Lietuvoje. Tarkime, pasikvieti nežinomą kompaniją ir pasiūlai dainą įrašyti taip, kaip jie nori. Jei tokios grupės kaip “Gravel” nepradės įrašinėti pagal formatą, atsigaus Lietuvos muzikos rinka. Pradedantieji pusmetį turėtų dirbti studijoje, su koncertiniu aparatu, o tada paaiškės, ar gali groti. Taip nebūna, kad per dieną tampi žvaigžde.
- Tokia veikla primena ne verslą, o popmuzikos mecenavimą.
- Tai verslas, bet daugelis užsienio leidybos firmų turi dešimtis grupių ir vieną ar kelias, kurių albumai parduodami daugiamilijoniniais tiražais. Iš tų grupių ir gyveni, padedi kitiems. Tikiu, kad toks laikas ateis ir į Lietuvą. Kai pradėjome čia groti, ir mums sakė, kad tai, ką darome, neturi jokios ateities. Dabar turime “Saulės kliošą”, “InCulto”, kitas grupes, kurios groja gyvai. Jeigu tu įrašysi tokios kokybės muziką kaip “Depeche Mode”, negi jos neklausys? Nesąmonė. Pas mus daug kas galvoja, kad viską reikia daryti paprasčiau.
- Tai suteikia galimybę daugiau uždirbti.
- Mes investuojame į verslą. Aišku, galėtume nusipirkti po “mersą”. Žinau, kad kada nors ateis metas, kai galėsiu važinėti savo “Corvete”. Muzika - verslas, iš kurio galima daug uždirbti, bet tik tuo atveju, jei dirbi pagal pasaulyje pripažintas taisykles. Jei tu įrašinėji vieną vasaros hitą, kad iš jo pragyventum, tai ir rodo tavo lygį.
- Vis tiek nemažą dalį uždarbio, ko gero, išleidžiate pragyvenimui?
- Tai aišku, juk reikia iš kažko gyventi, sultys šviežios - ne “for free”. Mūsų honorarai - vieni geriausių Lietuvoje, tačiau juos dalijamės su grupe, paprastai į koncertus vyksta devyni žmonės. Kvailai jaučiuosi, kai reikia dainuoti pagal kompaktą. Nenoriu lygintis su kitomis grupėmis, bet, pavyzdžiui, mes ir “Mango” egzistuojame tiek pat laiko. Per tuos metus “Skamp” grojo ne vienoje Europos šalyje - Austrijoje, Švedijoje, Airijoje, Vokietijoje, kitose kraštuose. Yra labai daug dalykų, kuriuos padarėme, ir dėl to labai didžiuojuosi. Esame tikri muzikantai ir žinau, kad vertinami ne tik Lietuvoje, niekas to jausmo negali atimti.
- Beje, ar dažnai nuvykstate į Afriką?
- Šiais metais važiuosiu. Pirmą kartą nuo 1986 metų susirinks visa šeima - tėvai, aš ir sesuo. Ji šiuo metu gyvena Vokietijoje.
- Afrikoje vis dar jaučiatės tarsi namuose?
- Man Afrika - ne egzotika, o namai, kur užaugau. Bet šiaip yra skirtumas, kur gyventi. Malyje - ramu, jei galėčiau, norėčiau ten pagyventi bent metus. Pastaruoju metu atitrūkau, bet ir Malyje norime išleisti “Skamp” albumą. Mano tėvai - gerai Afrikoje žinomi menininkai: tėvas - rašytojas, mama - režisierė. Nusiunčiu naujausius “Skamp” klipus, tėvai juos nuneša į televiziją. Maliečiai žino, kad kažkur Šiaurėje yra toks malietis, kuris atstovauja savo šaliai, kažką daro.
- Gal vertėtų su “Skamp” surengti gastroles Afrikoje?
- Ketiname. Planuojame visą aparatūrą susikrauti į furgoną ir apvažiuoti visą Europą, po to - persikelti į Afriką. Gal Malyje su vietiniais muzikantais įrašyti kelias dainas. Ten žmonės daugiausia klausosi afrikietiškos muzikos, bet pagrindiniai hitai yra tie patys, kaip ir visame pasaulyje.
- Vasara muzikantams nėra atostogų metas?
- Iš tiesų, taip. Erika turi išleisti savo solinį albumą. Tai bus pirmas importinis albumas Lietuvoje, nes jį atspaus “Warner Brothers”, kažkodėl nepasitiki Lietuvos gamintojais. Taip pat įrašinėjame savo albumą lietuvių kalba. Vėliau daug važinėsime, nebūsime Lietuvoje, tai reikia palikti nors albumą. Žinau, kad važiuosim koncertuoti viename pagrindinių Airijos klubų, kuriame yra grojusi “U2”, kitos žinomos kompanijos. Rugsėjį vyksime į Ameriką, nėra kada ilsėtis. Apskritai nelabai turiu atostogų, kai “stogas” pradeda važiuoti, kelias dienas pailsi, ir viskas.
- Šiandien irgi daugiausiai kalbėjome apie muziką, ar nuo jos nepavargstate?
- Būna, kad atsibosta, bet esu labai laimingas, kad galiu kurti su “Skamp”. Visi mūsų albumai skirtingi, dabar dirbu ir su kitais atlikėjais.
