Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Viena prieš vieną
2005-01-29
Darius SĖLENIS
“Aukštyn žemyn” provokuoja laidų vedėjas Nomedą MARČĖNAITĘ (“Nomeda”) ir Editą MILDAŽYTĘ (“Bėdų turgus”)
“Aukštyn žemyn”: “Jūsų pagrindinis ginklas prieš konkurentes?”
NOMEDA: “Jei yra noras su kažkuo konkuruoti, geriausias būdas - pamiršti konkurenciją visais aspektais. Net ir vakarėlyje, kuriame nori atkreipti norimo vyro dėmesį, nereikia sėdėti kampe. Kalbu apie praeitį, nes dabar turiu puikų mylimą vyrą. Reikia puikiai leisti laiką, šokti, bendrauti, linksmintis”.
EDITA: “Neturiu konkurenčių... O ginklas? Protas”.
A.Ž.: “Teko muštis su moterimi?”
N.: “Taaaip... - sako tęsiamai ir šypsosi. - Tai buvo kaimynė, kuri nuskriaudė mano vaikus, tad norėjau jai duoti į kaulus. Mano dabartinis vyras ir bičiulis vos mane sulaikė. Juodai pykau ir būčiau ją subaladojusi. Buvo vidurdienis, vaikai šventė gimtadienį ir ji, “vriedna” boba, pradėjo šaukti, kad jie garsiai nekalbėtų. Vaikams tebuvo po šešerius metus. Kai nepadeda argumentai, aš visada kovoju už save ir galiu kibti į atlapus”.
E.: “Ne, niekada”.
A.Ž.: “Sutinkate su posakiu: ko negalima nupirkti už pinigus, galima nupirkti už labai didelius pinigus?”
N.: “Mmmm... Niekada taip nedariau. Bet tikrai su tuo nesutinku. Kai žmonės mano, kad kažką galima nupirkti už pinigus, aš tai darau nemokamai”.
E.: “Ne... Net ir už labai didelius pinigus nenusipirksi sveikatos, meilės, gero oro, gyvenimo...”
A.Ž.: “Ar teko būti viešoje vietoje segint tik sijonu, bet be kelnaičių?”
N.: “Daugybę kartų paplūdimyje... O kitoje vietoje neee... Nors mano erotinės fantazijos lakios ir svaigios, bet taip dar nedariau. Tačiau kai išsemsiu savo arsenalą, taip kada nors padarysiu”.
E.: “Teko... Kur? To betrūko... - šypsosi. - Na, jei vasarą važiuoji išsimaudžiusi ar šiaip... aplinkiniai to nežino. Tai žinau tik aš viena”.
A.Ž.: “Šokote su parašiutu su guma ar patyrėte kažką panašaus?”
N.: “Ne, bet man tai nekelia baimės ar nerimo. Skraidžiau su parašiutu, kurį tempė kateris. Malonus jausmas. O kada nors būtinai iššoksiu iš lėktuvo su parašiutu”.
E.: “Niekada. Bijau”.
A.Ž.: “Girdėjote iš ko nors įžeidimą “kekšė”?”
N.: “Va, šito - ne, ne, - po pauzės, po to nusijuokia: - Bet manau, kad už nugaros mintyse tariamų esu susilaukusi tokių žodelių. Kad ir situacijoje, kai puoliau muštis...”
E.: “Tiesmukai, manau, kad kiekviena moteris girdėjo šį įžeidimą”.
A.Ž.: “Darėtės ar ketinatės darytis plastinę operaciją?”
N.: “Niekada nedariau ir jei liksiu sveikos nuovokos, niekada nesidarysiu. Garbės žodis! Man mielos mano raukšlės, o jei norėčiau darytis - kreipčiausi į psichologą. Norėčiau turėti ploną liemenį, didelius “papus”, bet kai matau, jog mane labai myli vyras... Nemanau, kad jei kažką pakeisčiau savyje, jis dar labiau mane mylėtų. Na, nebent kiti vyrai. Didelės krūtys, siauras liemuo, lieknos ilgos kojos - beprotiškai gražu, tačiau nesijaučiu nemylima, nedepresuoju ir man tai nėra moters etalonas”.
E.: “Nedariau ir nesvarstau. Tačiau seniau buvau kategoriškai nusiteikusi prieš plastines operacijas. Tačiau kuo toliau... - nusijuokia - ... tuo labiau šis požiūris darosi teigiamas”.
A.Ž.: “Ką blogo galėtumėte pasakyti apie Editą Mildažytę?”
N.: “Blogo?! Nenoriu ir neturiu ko. Nuo vaikystės man liko jai gražiausi sentimentai. Ji niekada manęs nepalikdavo bėdoje, nes mes kartu atostogaudavome prie ežerų. Mūsų tėvai bičiuliaujasi, vieni kitus lankė ir lanko. Be to, vaikystėje Edita man visą laiką padėdavo skusti žuvis, plauti indus. O tai - žygdarbis”.
A.Ž.: “Ką galėtumėte blogo pasakyti apie Nomedą Marčėnaitę?”
E.: “Nieko”.
A.Ž.: “Hm... O ji sakė, kad Jūs esate garbėtroška ir veidmainė”.
N.: “Aš?! - tyla. Pakitusiu balsu: - Na nežinau. Man labai gaila, kad ji taip apie mane galvoja. Kad esu garbėtroška - gaaal? Bet nepernelyg. Mėgstu būti dėmesio centre. Tačiau, kad esu veidmainė, pasakyta pernelyg smarkiai...”
E.: “Ak šitaip?! - nustebusi. - Ką jau dabar darysi?!”
