Populiariame lietuvių miuzikle Baltaragio mylimosios Jurgos arijas dainavusi dainininkė dabar akla ir skursta

Ji nepanaši į velnio nuotaką. Megzta kepuraitė, megztas chalatas, kelios poros viena ant kitos užmautų vilnonių kojinių, megztos šlepetės. Liūdnas, skurde gyvenančios aklos moters žvilgsnis ir greta jos uodega bevizginantis šunelis Redis.

“Jau beveik dvylika metų gyvenu tamsoje”, - prisipažino 57 metų Tatjana Zavadskienė. Prieš 30 metų būtent šios moters balsu dainavo Baltaragio mylimoji Jurga-Vaiva Mainelytė.

Skurdas ir tvarka

“Eime kalbėtis į virtuvę, nes kambaryje nėra vietos”, - pasiremdama į sienas Tatjana mostelėjo virtuvės link.

Moteris drovėjosi mus su fotografu pakviesti į vargingą kambarėlį. Pro atidarytas duris matėsi nepaklota lova, kampe, ant spintelės, tvarkingai sudėti drabužiai, senas, nedidelis televizorius, medžiaga uždengtas “Weltmeister” akordeonas, balkone įskilęs langas, apskurę tapetai. Kambarėlyje tvyrojo pelėsių kvapas, o akis badė skurdas.

Virtuvėje prie kriauklės Tatjana užsirūkė. Stalas, dujinė viryklė, šaldytuvas, nedidelis šaldytuvas “Beco” - Aklųjų ir silpnaregių sąjungos dovana. Pradėtos megzti kojinės, cigarečių “Saint George” pakelis. Švarutėlės grindys: kuklu, bet tvarkinga.

“Rūkau daug, - prisipažino Tatjana. Ir nutilo. Pokalbio metu ji dažnai nutildavo, susimąstydavo. - Rūkau 35 metus, tad vargu ar jau mesiu...”

Galynėjasi su sunkia liga

Gražų balsą Tatjana, buvusi Zacepo, paveldėjo iš ukrainiečio tėvo, kuris į Vilnių atsikėlė gyventi prieš karą. Jos mama - lenkė. Mėgėjas išgerti tėvas šeimą paliko, kai dukrai tebuvo penkeri.

“Mama mirė neseniai, - išpūtusi cigarečių dūmus pasakė moteris. - Ji dirbo maisto sandėlyje. Pavalgyti užtekdavo, bet gyvenome vargingai”.

Parūkiusi apgraibom atsisėda prie stalo: “Matau kažkokį tamsų siluetą, šešėlį”, - sako žvelgdama fotografui pro petį. Apie 250 litų pensijos gaunanti moteris - pirmos grupės invalidė, ji ne tik akla, bet serga ir išsėtine skleroze.

“Vyras Edvardas gauna šimtą litų už mano globą, - aiškina. - Geras žmogus, prižiūri mane, nebumba, tvarkingas. Jis privalo mane prižiūrėti beveik ištisą parą. Kartais kokią “chaltūrą” pasidaro: padeda remontuoti butus. Tiesa, dabar susižeidė dešinį kelį. Varžėsi jus pamatyti, tad ir išėjo šiuo metu kitur. Atleiskite jam...”

Vyrai iš gerų šeimų

E.Zavadskas - trečiasis oficialus Tatjanos vyras. Pirmą kartą ji ištekėjo septyniolikos metų. Ketveriais metais vyresnis jos vyras Jonas buvo gerų tėvų vaikas.

“Vyro tėvas - medicinos profesorius, - Tatjana pasirėmė galvą rankomis. - Jonas buvo avangardistas: norėjo gyventi trise - jis, aš ir mano draugė. Nesijaučiau moderni. Įsimylėjo draugę. Ką padarysi? Meilė - tai meilė”.

“Visi jūsų vyrai iš gerų, padorių šeimų?” - pasitikslinome girdėtą faktą.

“Aha. Iš kur jūs žinote? - pirmą kartą sukrizeno demonstruodama pageltusius nuo rūkymo ir sugedusius dantis. - Su antruoju vyru susipažinome Dailės akademijos vakarėlyje. Tėvas - Ekonomikos fakulteto rektorius. Pasakiška uošvė Aurelija: jau vardas kaip skamba! Dirbo Vyriausybėje, bet buvo taktiška, paprasta, tuo nesididžiavo. Vyresnysis brolis plaukiojo burlaiviais. Teko jums kada nors plaukti? Pasakiškas jausmas! Su antruoju vyru buvome jauni, gyvenome iš kitų, dalyvavome daugelyje vakarėlių, baliukų”.

“Pažiūrėk tu, kaip man gera...”

Filmo “Velnio nuotaka” titruose buvo parašyta - Asta Chomentauskienė. Lietuvišką vardą jai davė antrasis vyras.

“Na, jis... kaip čia neįžeisti, - ieškojo žodžių Tatjana. - Nacionalistas buvo. Ir pavadino mane Asta. Ne, asmens dokumentuose, aš Tatjana, dabar - Zavadskienė. Kelis kartus bandžiau stoti į Dailės akademiją: gal manęs nepriėmė, kad buvau ukrainietė”.

Paprašyta sudainuoti vieną posmą iš “Velnio nuotakos” T.Zavadskienė nusikvatojo.

“Jūs ką, pamatę mane galvojate, kad filme ne aš dainavau?... - ir lengvu balsu uždainavo. - Pažiūrėk tu, pažiūrėk tu, kaip man gera, kas man daros, pažiūrėk tu, pažiūrėk tu, svaigsta galva...”

Prisimindama “Velnio nuotaką” ji vėl pakilo nuo stalo ir išsitraukusi naują cigaretę pasirėmė į kriauklę.

“Dėl netvarkingo gyvenimo būdo subyrėjus antrajai santuokai, susipažinau su Saulium. Jis nuo jaunystės dainavo “Ąžuoliuke”, supažindino su Laimiu Vilkončium ir Genadijum Olfimovu. Man patiko choras ir pučiamieji. Pasikvietėm dar keturis žmones ir įkūrėme ansambliuką “Menuetas”. Ech... - nutyla. - Koncertuodavome Rašytojų sąjungos rūmuose, Katedroj. Publikos nebuvo daug, pinigų irgi nedaug uždirbdavome, bet geri laikai buvo”.

Visi tikėjo, kad dainuoja V.Mainelytė

Kai buvo kviečiama į “Velnio nuotaką” Tatjana dirbo “Dainavos” naktiniame bare. Operos ir baleto teatre ji taip pat dirbo dailininke dekoratore, kažkada šokinėjo ir nuo tramplino į vandenį. Moteris godžiai išpučia dūmus ir tęsia pasakojimą.

L.Vilkončius pažinojo džiazo muzikantą ir kompozitorių Viačeslavą Ganeliną. Tiesa, V.Ganelinui siūlydamas Tatjaną į “Velnio nuotaką”, Laimis prasitarė: “Ar tavęs ir režisieriaus Žebriūno nešokiruos, kad ji ne lietuvė, bet ukrainietė? Titruose įrašysime - Asta. Bet ji sudainuos puikiai ir profesionaliai”.

Įrašų studijoje T.Zavadskienei patiko, tačiau po filmo ji nesijautė ypatinga. Beveik visi žiūrovai buvo įsitikinę, kad “Velnio nuotakoje” dainuoja Vaiva Mainelytė.

T.Zavadskienė teigė nežinanti, kad prieš kelerius metus buvo pastatytas ir miuziklas “Velnio nuotaka”: “Ką jūs sakote? O kas dainavo, kas vaidino, ar įdomu?” - paskubomis apie prieš trejus metus pastatytą miuziklą bėrė klausimus dainininkė.

“Praeitis jums lyg gražus sapnas?” - išgirdusi šį klausimą moteris papurtė galvą.

“Ne, nereikia tų gražių ir skambių žodžių. Buvo visko. Bet anksčiau neatsiduodavau Dievuliui taip, kaip dabar. Ypač dabar vertinu muziką, sveikatą, klausą... Oi... - sugniaužė rankas, užsmaukė ant veido kepurėlę, užsidengė akis. - Visi maniškiai mirė - mano, vyro. Jis - padorus žmogus. Ketverius metus negeria nė lašelio...”

Patyrė prievartą

Pasiteiravus apie apakimą, T.Zavadskienė nutilo: “Patyriau avariją, galvą sutrenkė. Ai, žinote, kad vienas vyras, Vytautas, mane mušė? Per daug sveikatos turėjo. Išauklėtas, geras, gražiai sudėtas vyras, su kuriuo kartu gyvenome trejus metus, išgėręs tapdavo agresyvus, nekontroliuojamas. Mušė. Daug. Akys pamažu prastėjo, prastėjo...”

Dar viena cigaretė. Atodūsis. Komplimentai Aklųjų ir silpnaregių sąjungai: pakeitė šaldytuvą, davė televizorių, duodavo maisto: “Kokia skani žuvytė. Liepė dantukus susitaisyti, bet neturiu už ką. Kad atsirastų koks žmogus, kuris paremtų pinigais”.

Prigesusiu balsu bando tikinti, kad prie apakimo įprato: “Skutu bulves, labai gerai mezgu, groju... Aklas gali labai daug padaryti. Gaila, kad negaliu piešti. Gerai piešiau. Iš tėvuko paveldėjau ir balsą, ir sugebėjimą piešti. Televizoriaus klausau...”

Svajonių dovana - akordeonas

Dienas ir naktis T.Zavadskienė praleidžia namie. Dažniausiai ji sėdi balkonėlyje, virtuvėje arba guli lovoje. Kartais pasilepina dešra ir Edvardo pagaminama šaltiena arba šaltibarščiais: “Kartais jis man nuperka sausainiukų ar saldumynų su razinomis”.

“Matau”, - sako greitosiomis, išgirdusi klausimą, ar mato ir savo klaidų, ar norėtų kažką pakeisti savo gyvenime. - Buvau lengvabūdiška. Patyriau daug nuotykių, buvo daug gerų draugų, humoristų. Labai išlepino mamytė, duok Dieve amžiną jai atilsį”.

Kas Tatjanai buvo alkoholis: priešas ar draugas?

“Ir draugas, ir priešas. 12 metų jau negeriu: Edvardas padėjo užsikoduoti nuo alkoholio. Nuo tos dienos praradau labai daug “draugų”... Galiu jums pagroti? - viltingai pasiūlo po nejaukios tylos. Išgirdusi pritarimą šypteli. - Akordeoną padovanojo Edita Mildažytė. Nuostabus žmogus. Net neįsivaizduoju, kaip jai išreikšti dėkingumą. Kažkada manęs Edita paklausė, kokia mano svajonė? Akordeonas, atsakiau. Ir sulaukiau”.

Atsidūsta, pakyla ir eina į kambarėlį. Sekame iš paskos. Redis taip pat. Paima akordeoną “Weltmeister”. Grįžta į virtuvę, pasiremia į šaldytuvą ir užgroja.

Nieko nematančios žalios akys žiūri į sieną. Melodijos, ypač paskutinioji, Oginskio “Polonezas” skambėjo kaip niekada liūdnai. Šypseną dainininkės veide pakeitė susimąstymas, susimąstymą - blizgančios ašaros.

Tarsi jausdamas aklos šeimininkės skausmą prie jos kojų šokinėjo ir garsiai kaukė šunelis Redis.