Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vedyboms kliudo... meilė?
2002-12-28
Ar gali būti žmonijos istorijoje kas pastovesnio už meilę, laimės troškimą ir intrigas? Šie dalykai nesikeičia, nepaisant epochų, madų ir meno stilių kaitos. Palydint senuosius metus, tokiame pastovume galime įžiūrėti ir simbolinę prasmę. Operetė - vienas žanrų, kur į šiuos simbolius žvelgiama lengvai ir optimistiškai. Turbūt todėl Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvas paskutiniajai šių metų premjerai pasirinko būtent operetę - Franco Leharo “Grafą Liuksemburgą”, kurioje apstu gražios muzikos, sąmojo, geros nuotaikos. Pastatymą režisavo Gintas Žilys, dirigavo Julius Geniušas, scenografijos ir kostiumų autorė - Virginija Idzelytė, libreto - Violeta Sagaitytė. Pagrindinius veikėjus scenoje įkūnijo solistai: Laimonas Pautienius ir Giedrius Žalys (Renė fon Liuksemburgas), Nomeda Vilkanauskaitė ir Renata Tarosaitė (Andželė Didjė), Gediminas Maciulevičius (Bazilis Puaro), Žanas Voronovas bei Kęstutis Alčiauskis (Brisaras Diubua), Kristina Siurbytė ir Kristina Zmailaitė (Žiuljetė Vermon).
Operetė atspindi laiką
“Grafas Liuksemburgas” - viena populiariausių austrų kompozitoriaus F.Leharo operečių. Kauno muzikinio teatro scenoje ji statyta net keturis kartus (1942, 1944, 1963, 1985 m.). Regis, ką naujo galima pasakyti kūriniu, kurį žino ir prisimena kelios kauniečių kartos? Teatro vadovas ir režisierius Gintas Žilys įsitikinęs, kad operetė turėtų atspindėti to laiko, kuriame ji interpretuojama, ypatumus. Neatsitiktinai naujame Violetos Sagaitytės librete gausu aliuzijų į nūdieną, didelis dėmesys skiriamas personažų charakterių aiškumui bei dinamikai, dialogų šmaikštumui. Spektaklis puikiai atitinka žanro specifiką, tai - muzikinė komedija, kurioje neverta ieškoti poteksčių ir atsakymų į egzistencinius klausimus.
Kūrinio intriga paprasta: Paryžiaus operetės teatro primadoną Andželę Didjė ketina vesti turtingas jos globėjas - kunigaikštis Bazilis Puaro. Vedyboms trukdo plebėjiška merginos kilmė, tad sugalvojama ištekinti ją už bohemiško dailininko, bet tikro grafo Renė fon Liuksemburgo, sumokant jam pusę milijono. Nuotakos grafas net nepamatys, o po trijų mėnesių grafienė fon Liuksemburg išsiskirs ir ištekės už kunigaikščio. Deja, šiems planams sukliudo... meilė. Nežinodami, kad jau yra sutuokti, Andželė ir Renė įsimyli vienas kitą.
Spektaklio režisierius Gintas Žilys yra menininkas, kurio darbams būdingas bendras bruožas - logika. Jo spektaklių dramaturginis planas aiškus, akcentai motyvuoti, kulminacijos bei atomazgos - pačiu tinkamiausiu laiku. Tuščiai nesimėgaujama mizanscenų grožiu, bet siekiama betarpiško muzikos, teksto ir veiksmo ryšio. Šiems dėsniams paklūsta ir “Grafas Liuksemburgas”.
Slaptažodis: valsas
Lyriniai operetės herojai Andželė Didjė ir Renė fon Liuksemburgas artimi vienas kitam savo požiūriais į gyvenimą (“Pinigai - tai gyvenimo eliksyras”), tačiau ir skirtingi. Andželė romantiška, suvokianti savo poelgio niekingumą, bet tikinti, jog lemtis jai dovanos trokštamą meilę ir laimę. Renė - prasiskolinęs švaistūnas, kuriam mintys apie vedybas kelia alergiją, nors giliai širdyje rusena tikros meilės viltis. Pastarojo veikėjo paveikslas yra gana dinamiškas. Laimono Pautieniaus Renė - bravūriškas linksmuolis, jam pinigai reikalingi tik pramogoms ir draugų vaišinimui. “Darbas - tai nelaimė, kurios įmanoma išvengti”, - deklaruoja savo elgesiu Renė. Antrajame veiksme matome ryškų lūžį šio veikėjo charakteryje: grafas įsimyli, kenčia, nusivilia. L.Pautieniaus balsas ir vaidyba palieka puikų įspūdį, jo personažas, ko gero, pavergtų bet kurią moterį.
Pagrindinių veikėjų lyriškąją pusę ryškiausiai atskleidžia duetas - valsas, skambantis svarbiausiose kūrinio scenose (pasirašius vedybų sutartį I veiksme, meilės prisipažinimo ir apgavystės atskleidimo momentais II veiksme, laimingoje III veiksmo atomazgoje) ir įgyjantis meilės leitmotyvo prasmę.
Nomedos Vilkanauskaitės kuriama Andželė man pasirodė melancholiška ir baikšti, drąsinanti save žodžiais: “O, lemtie, duok ranką ir drauge eime”. Tačiau publika turėjo progos pasigrožėti įspūdingomis solistės balso “viršūnėmis”, lanksčia frazuote, puikia muzikinės formos pajauta. Renatos Tarosaitės Andželė - gyvybinga, jaunatviškai žavinga ir naivi. Skaidrus, spalvingas Renatos sopranas, artistiškumas liudija solistę turint didelę kūrybinę potenciją, kuri ateityje, tikėtina, išsiskleis įspūdingu pagrindinių vaidmenų žiedynu.
Antrasis grafo vaidmens atlikėjas Giedrius Žalys profesionaliai valdo balsą, tačiau operetėje, deja, to nepakanka - būtinas geras aktorinis pasirengimas, gebėjimas jausti partnerį ir situaciją scenoje, improvizuoti. Šio solisto kuriamas Renė fon Liuksemburgas atrodė gana prieštaringai - ar tai gyvenimu nusivylęs cinikas, pagiežingas kavalierius, kuriam meilė tėra trumpalaikė užgaida, ar atsargus pragmatikas, bijantis atskleisti tikruosius jausmus?
Juoko nebūna per daug
Kunigaikštį Bazilį Puaro vaidina Gediminas Maciulevičius. Tai pats komiškiausias operetės personažas, kurio pasirodymas scenoje sukelia publikos plojimus ir juoką. “Esu labai romantiškas poetas”, - prisistato kunigaikštis I veiksmo arijoje. Iš tiesų jo eilės neprilygstamos, nors rimą joms sugalvoja ištikimasis tarnas Kadrilis (Algis Jacunskas, Danielius Vėbra): Kleopatra - šventas Petras, Ofelija - bordelija, sonetas - omletas, Dulsinėja - blusinėja ir panašiai. Tačiau Bazilis ne tik įspūdingai rimuoja, bet ir puikiai šoka bei išraiškingai dainuoja sodriu baritonu.
Operetėje ryški ir antroji siužeto linija - Renė draugo Brisaro Diubua ir teatro moterų aprengėjos Žiuljetės Vermon meilės intriga. Šią personažų porą vaidina Muzikinio teatro jaunimas: Kristina Siurbytė ir Žanas Voronovas bei Kristina Zmailaitė ir Kęstutis Alčiauskis. Sužavėjo artistų nuoširdumas, veržlumas, puikiai įvaldytas komiškos raiškos arsenalas (nepriekaištingas vokalas, aktorinis meistriškumas, išraiškingas šokis, aiški dikcija). Džiugu, kad teatro meno vadovas vertina jaunuosius dainininkus ir sudaro jiems galimybę dirbti bei tobulėti scenoje.
Dirigento Juliaus Geniušo vadovaujamas orkestras yra lygiavertis solistų partneris, subtiliai išryškinantis muzikinius leitmotyvus ir leittembrus, palydintis veiksmą scenoje. Dirigentas profesionaliai veda muzikantų kolektyvą, santūriais rankos mostais paskatindamas, o kur reikia prilaikydamas spektaklio dinamiką. Dažnai tiesiog pamiršti, kad orkestras groja - tokia organiška visų kūrinio struktūrinių elementų vienovė.
Mintys iš paraščių
Spektaklio II veiksme (puota kunigaikščio rūmuose) vienintelį kartą pasirodo baleto šokėjai. Orkestras groja valsą, tačiau jo choreografija, švelniai tariant, keista: artistai sukasi po vieną (valsas šokamas poromis), regime čia ir klasikinio baleto pozų (na ir kas, kad merginų bateliai su pakulnėmis), ir flamenko elementų, ir XX a. pradžios moderniojo amerikietiškojo šokio motyvų. Žinoma, choreografo valia laisvai interpretuoti bet kurį žanrą, tačiau stiliaus vienovė turėtų išlikti.
Teigiama žiūrovų reakcija į operetės tekstą liudija, kad naujojo libreto autorė Violeta Sagaitytė išmanė savo darbą - siužetas aiškus, charakteriai ryškūs, o sąmojis liejasi per kraštus. Visgi juokaujant scenoje būtinas saikas ir geras skonis. Operetės žanro specifika nepateisinčiau tokių fonetinių-semantinių paradigmų: “seks - eks - vyras - šekspyras - spyras” ar “širdažudžiai - širdašūdžiai”. Rėžia ausį ir pernelyg tiesmuki ekskursai į nūdienos terminologiją - seksualinis priekabiavimas, civilinės metrikacijos biuras, reklama ar panašūs. Tikėtina, jog, rodant spektaklį ne vieną kartą, tekstas atsikratys nereikalingų “perlenkimų”.
Spektaklio scenografija paprasta, neperkrauta, lengvai modifikuojama. Be didelių pastangų Paryžiaus aikštė pavirsta Renė draugo dailininko Brisaro dirbtuve, vėliau Andželės grimo kambariu teatre, iškilmių sale kunigaikščio rūmuose ar provincijos viešbučio apartamentais. Operetės veikėjų, ypač moterų, kostiumai puošnūs, perukai įspūdingi. Dailininkė Virginija Idzelytė veikėjų charakterius paryškina publikai pažįstamais konkrečios prasmės spalviniais deriniais: vyrų viliotojos Žiuljetės Vermon drabužis raudonai juodas, visai juodas ir elegantiškosios amerikietės Siuzi Koko kostiumas, Andželės suknelės daugiausia žydros ar baltos spalvos. Išmoningai naudojami šviesų, sniego efektai, vizualiai akcentuojantys situaciją scenoje, kuriantys idilišką paskutiniosios metų nakties nuotaiką.
