Aktorė Genovaitė Tolkutė per savo 80-ąjį gimtadienį atsisveikino su scena 

Paskutinis Kauno akademinio dramos teatro artistės vaidmuo - teta Irmengard spektaklyje “Ilga Kalėdų vakarienė” yra tarsi jos pačios asmenybės dalelė. Nuo 1991-ųjų, kai Gytis Padegimas pastatė šį spektaklį, jame vaidinusi G.Tolkutė daugiau nei dešimt metų žavėdavo publiką jai būdingais netikėtais žaismingų improvizacijų pliūpsniais.

Tik prieš pat Kalėdas Kauno akademinio dramos teatro scenoje suvaidintoje “Ilgoje Kalėdų vakarienėje” jubiliatę pakeitė aktorė Danutė Juronytė. Su scena atsisveikinanti Genovaitė Tolkutė priiminėjo draugų ir kolegų sveikinimus, kaip visada žaižaruodama gyvybingumu, humoru.  

Prilygstanti vulkanui  

Genovaitė visą gyvenimą be didelių pastangų sugebėdavo būti dėmesio centre, ir ne tik scenoje, sako ją seniai pažįstantieji. Tarsi koks magnetukas joje būtų įdėtas, kuris tuoj pat pritraukia žmones, palankiai juos nuteikia... Ne iš vieno aktorės bičiulio išgirsi: o kaip ji pianinu skambindavo, romansus dainuodavo, kokius pokštus krėsdavo!

Kai kuriuos Genovaitės Tolkutės jaunystės vaidmenis iki šiol itin ryškiai atsimena ir vyresnio amžiaus publika, ir bendraamžiai kolegos, nors ne viena dešimtis metų prabėgo. Kam gražuolė čigonė Maša iš 1953 metais Henriko Vancevičiaus pastatyto Levo Tolstojaus “Gyvojo lavono” atmintin neišdildomai įsirėžė, kas iki šiol sukrizena vos prisiminęs raudonplaukę pataršką Pundukienę iš Rudolfo Blaumanio komedijos “Siuvėjų dienos Silmačiuose”. Šis 1956-aisiais rampos šviesą išvydęs spektaklis Kauno dramos teatro repertuare išsilaikė daugiau nei dvidešimt metų. G.Tolkutė juokdamasi prisipažįsta trijų kūmučių peštynių epizode nestabdydavusi savo temperamento proveržių ir improvizuodavusi siautulingai: “Viename spektaklyje, besigalynėdama su Bebene - Regina Varnaite, užverčiau jai sijoną ir krimstelėjau į apnuogintą užpakalį. Publika klykte klykė iš juoko, o aš paskui per pertrauką atsiprašinėjau Reginos: “Duok, pabučiuosiu ten, kur įkandau”.  

Parakinėje parako nestigo  

“Scenoje išdirbau 58 metus. Per tą laiką būta visokių vaidmenų - komiškų, dramatinių, lyrinių. Labiausiai prie širdies, žinoma, buvo tie gilieji”, - kalba aktorė, kurios talentas ryškiausiai sužydėjo būtent Henriko Vancevičiaus Kauno dramos teatre režisuotuose spektakliuose. Vaidmuo jo pastatytame F.G.Lorkos veikale “Bernardos Albos namai” buvo lemiamas taškas, “uždirbęs” G.Tolkutei nusipelniusios artistės vardą.

Tarp paskutinių didesnių G.Tolkutės vaidmenų - Sužadėtinė
A.Strindbergo “Šmėklų sonatoje”, teta Irmengard “Ilgoje Kalėdų vakarienėje”. Juos Gyčio Padegimo spektakliuose sukūrusi aktorė įrodė, kad ir įkopusi į aštuntą dešimtį iš savo turtingo kūrybinio arsenalo ji gali kaip fokusininkas iš skrybėlės ištraukti kolegoms ir publikai netikėtą siurprizą.  

Širdim pasirinktas kelias  

Genovaitė Tolkutė gimė ir užaugo Kaune, lietuvio ir rusaitės iš Peterburgo šeimoje. Gal iš mamos giminės ji ir paveldėjo tą ugningą, optimistišką charakterį. Puikiai dainuojanti temperamentinga mergina iš Aleksoto jau nuo 1944 metų dirbo Jaunimo teatre ir kartu Kauno konservatorijoje studijavo dainavimą.

“Mokiausi pas garsų profesorių Bieliūną, mokslus ėjusį Italijoje. Man gerai sekėsi, tačiau baigiau tik du Konservatorijos kursus, nes labai norėjau išvažiuoti studijuoti aktorystės į Maskvą. Iš ten 1952-aisiais parsivežiau ne tik GITIS’o diplomą, bet ir vyrą, bendrakursį Antaną Gabrėną, bei dukrelę Eglę”, - grįžta mintimis į jaunystės laikus artistė.

Drauge su vyru jiedu įkūrė, išpuoselėjo ir išgarsino Kauno mokytojų namų liaudies teatrą, kuriam atidavė keletą dešimtmečių. “Antanas statė spektaklius, o aš dirbau su skaitovais. Tai buvo dar vienas veiklos laukas, kuriam purenti negailėjom jėgų. Gaila, kad jau devyniolika metų, kai nėra mano brangiausio Antanėlio”, - liūdnai atsidūsta Genovaitė Tolkutė, prisimindama savo vyrą Antaną Gabrėną, talentingą aktorių, kuriam teko paragauti ir kultūros valdininko duonos: jis buvo Kauno dramos teatro, Kauno menininkų namų direktorius. Tačiau aktorės veidas greitai vėl nušvinta giedra šypsena, pasisukus kalbai apie dukrą - žinomą teatro ir kino artistę Eglę Gabrėnaitę, sūnų Žilviną, po studijų Klaipėdos konservatorijoje atsidėjusį kultūrinės veiklos organizavimui, vaikaičius.  

Nors ir bėga metai  

Genovaitės Tolkutės asmenybės magnetizmo laikas neįveikė. “Tetulė Irmengard iš spektaklio “Ilga Kalėdų vakarienė” - tarsi visos Bejardų giminės siela. Aktorė Genovaitė Tolkutė labai panaši į ją - ji irgi yra tarsi mūsų teatro geroji dvasia. Negaliu atsistebėti jos neišsenkančia jaunatviška energija, nuoširdumu, gera nuotaika, betarpišku bendravimu su visais žmonėmis, nepaisant jų rango ir amžiaus. Ypač pavydėtina jos savybė - optimizmas, kurio kiekvienas jaunas galėtų pasimokyti. Kaip ir visi žmonės, Genovaitė Tolkutė turi savo problemų, rūpesčių, tačiau niekada apie juos nekalba, nesiskundžia. Ji yra mylimas ir gerbiamas mūsų teatre žmogus”, - šiltai kalbėjo apie scenos veteranę aktorius Egidijus Stancikas.

Pati G.Tolkutė nedramatizuoja atsisveikinimo su teatru, kuriam atidavė beveik šešetą dešimtmečių. “Viskam ateina savo laikas. Kai pajutau, kad imu užmiršti tekstą, nutariau daugiau nebevaidinti. Dabar būsiu tik pensininkė ir mėgausiuosi Žaliakalnio ramybe”, - pašmaikštauja aštuoniasdešimtmetė aktorė.