Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis apie Romanovų dinastijos likimą pradėjo kelionę per pasaulio šalis

Režisierius Gytis Padegimas, pastaruoju metu dirbantis Lietuvoje ir Danijoje, danų-rusų teatro “Dialog” kvietimu, režisavo rusų dramaturgo Vladimiro Maliagino dramą “Žmogiškasis teismas” (“Imperatorė Dagmar”). Teatro (vadovė Tatjana Derbeniova-Jakobsen) užsakymu parašytos pjesės premjera įvyko lapkričio 7-9 dienomis Rusų mokslo ir kultūros centre Kopenhagoje.

Šį tarptautinį projektą, vaidinant rusų ir danų kalbomis (pjesės vertėjas - Svenas Jakobsenas), ketinama plačiai pristatyti Rusijoje (gruodžio 13, 14 d. spektaklis bus vaidinamas Smolenske, gruodžio 19 d. - Maskvoje, V.Majakovskio vardo teatre), Izraelyje, Bulgarijoje. Taip pat planuojamos gastrolės Lietuvoje.

Premjeroje - kunigaikštis

Spektaklio dailininkas - Viktoras Šilkrotas (Rusija), kompozitorė - Tatjana Henriksen (Danija). Pagrindinius vaidmenis sukūrė rusų teatro ir kino žvaigždės Nina Drobyševa ir Viktoras Rakovas. Spektaklyje vaidina aktoriai Nikolajus Parasičius (Rusija), Tatjana Derbeniova-Jakobsen, Nila Romaja, Karolina Rovinskaja ir Ramezas Mhaanna (Danija).

Į pirmąją premjerą atvyko Danijoje reziduojantis Rusijos Federacijos ambasadorius Dimitrijus Riurikovas, Norvegijos, Vengrijos, Kroatijos, Ukrainos ir kitų šalių ambasadoriai, Aleksandro Nevskio cerkvės Kopenhagoje, kur melsdavosi pravoslavų tikėjimą priėmusi imperatorė, vyresnysis šventikas Sergijus, šiuo metu Kopenhagoje gyvenantis Romanovų dinastijos palikuonis kunigaikštis Dimitrijus Romanovas. Jis kalbėjo: “Labai įdomu ir istoriškai teisinga, bet man atrodo kiek šiurpoka. Kraupu todėl, kad aš prisimenu tėvą, pažinojusį Mariją Fiodorovną, Nikolajaus II vaikus. Man tai - ne teatras, ne graikų tragedija, bet Rusijos ir mano šeimos tragedija”.

Valdovės ir moters tragedija

Siužeto centre - paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II motina, Danijos princesė Dagmar, po vedybų su Rusijos caru Aleksandru III tapusi jos Imperatoriškąja Didenybe Marija Fiodorovna. Veiksmas vyksta 1924 ir 1927 metais Danijoje, kur buvusi imperatorė gyveno iki mirties.

Po skausmingo atsisveikinimo su karūnos atsižadėjusiu sūnumi ji laukia žinių, patvirtinančių jo stebuklingą išsigelbėjimą. Niekaip negalėdama ir nenorėdama patikėti siaubinga tiesa (buvęs caras ir jo šeima - žmona, Heseno princesė Aleksandra (Aliks), sūnus caraitis Aleksejus ir keturios dukterys - didžiosios kunigaikštytės Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija kartu su lydėjusiais tarnais buvo sušaudyti Sibiro miestelyje Jekaterinburge, pirklio Ipatjevo namų pusrūsyje), ji gena nuo savęs bet kokį jos įrodymą.

Šitaip toji protinga ir valdinga moteris, tarsi kokia graikų tragedijos herojė, išgyvena baisiausia, kas gali tekti motinos daliai: visų sūnų, vaikaičių mirtį bei imperijos, kurią visą gyvenimą kūrė jos vyras, žlugimą.

Skaičių magija

Ar galima pritaikyti kokią nors skaičiuoklę, nustatančią, per kiek laiko politikos įvykiai gali virsti literatūros ar teatro meno kūriniu? Romanovų dinastija valdė Rusiją 300 metų, paskutinis jos caras Nikolajus II atsisakė sosto 1917 m. ir kartu su šeima buvo sušaudytas 1918 metais.

Per 70 metų po caro šeimos sušaudymo nebuvo paskelbta nė vieno Ipatjevo namų liudininko dokumento. 1989 m. vienas caro žudikų - Jakovas Jurovskis “Ogonioko” žurnale išspausdino savo “Užrašus”. Apie imperatoriaus žuvimą pasaulis sužinojo jo gimimo dieną (pagal seną kalendorių gegužės 6-ąją), kuri kartu yra ir kankinio Jobo diena. Tokių mįslingų sutapimų galima rasti ne vieną, jų reikšmes galima aiškinti įvairiai.

Pastaruoju metu susidomėjimas Romanovų dinastijos likimu labai didelis. Pasirodė daugybė memuarų, parašytų emigracijoje gyvenusių jos atstovų, paskelbta gausybė anksčiau įslaptintų dokumentų, pasipylė begalė įvairiausių įvykių aiškinimų ir versijų. Vis dėlto meno kūrinys, nors ir paremtas autentiškais įvykiais bei kruopščia jų studija, turi savo tikslus bei logiką.

Atsakomybė už žodį ir veiksmą

V.Maliagino pjesės šiuolaikinės rusų (ir ne tik rusų) dramaturgijos kontekste išsiskiria dvasingumu, nuoširdumu. Autoriaus, atvirai apeliuojančio į Dostojevskį, požiūris į žmogų - sąžiningas ir skausmingas. Tai dramaturgas, ieškantis atramos Evangelijos idėjų rate, krikščioniškame mokyme, jo dvasingumas sąmoningai nukreiptas šių tiesų link. V.Maliaginas ne tik samprotauja apie Dievą, velnią ir žmogų, gyvenimą, mirtį bei nemirtingumą, - jo teatre dar sovietiniu periodu veikė tikėjimą išpažįstantis, religines idėjas diegiantis herojus.

Šiuo metu autorius rimtai klausia: ar šiuolaikiniam žmogui vis dar reikalingas rimtas ir iš kančios gimęs teatras?

Režisieriaus G.Padegimo asmenyje dramaturgas rado rimtą sąjungininką, kuris jį išgirdo ir suprato. Ne veltui, dovanodamas jam savo naująją pjesių ir eilių knygą “Tyloje”, autorius užrašė: “Gyčiui Padegimui, žmogui, kuris viską supranta be žodžių...” Savo paieškose jie abu jaučia atsakomybę už žodį, už savo idealo įtvirtinimą scenoje.

Monarchų vaidmenyse - scenos karaliai

Tarp V.Maliagino dramų jau buvo veikalas, pranašaujantis monarchijos Rusijoje atgimimą. Pjesėje “Po dykumos vilko” veikia išgalvoti personažai, kalbama apie naujos valdančios dinastijos atsiradimo galimybę. Drama “Žmogiškasis teismas” (“Imperatorė Dagmar”) pasakoja apie konkrečius istorinius įvykius ir asmenis. Pjesė parašyta paprastai, tradiciškai-realistiškai. Susitikimų su išsigelbėjusia dukterimi Olga metu atgimusiuose prisiminimuose kaip baisus kontrastas šmėsteli šviesūs jos vaikystės vaizdai, svarstomi garbės, ištikimybės, išdavystės ir bailumo klausimai.

Nepretenzingas, santūrus ir pjesės pastatymas - be pompastikos, perdėto vizualumo, pseudoeksperimentinių puošmenų - išryškino aktorių vaidybą. Tam, kad išvystum garsios rusų teatro ir kino žvaigždės, Maskvos “Mossoveto” teatro aktorės Ninos Drobyševos sukurtą imperatorę Dagmar, vertėjo vykti ne tik į Kopenhagą, bet ir į pasaulio kraštą. Nustebino nepaprastas išorinis aktorės ir jos herojės panašumas, sužavėjo gaivalingas temperamentas, netausojamos emocijos. Beatodairiškai scenoje išgyvenanti imperatorės Dagmar tragediją, aktorė jau pirmosios premjeros vakarą bloškė žiūrovams galingą, jokiai analizei nepavaldų, motinos sielos klyksmą: skausmo, nerimo, meilės ir beprotiškos vilties mišinį. Sodrūs tonai ir pustoniai, kylanti ir slūgstanti, intuityviai valdoma ir pavergianti aktorės talento banga nepaliko ir negalėjo palikti abejingų.

Nikolajų II vaidinęs populiarus “Lenkomo” teatro ir kino aktorius Viktoras Rakovas, vėlgi nepaprastai panašus į kuriamą personažą - neabejotinai jos vertas partneris. Pirmą vakarą pateikęs gan santūrų vaidmens piešinį, trečiame spektaklyje jis pasiekė tokios koncentruotos jėgos ir įtaigumo, kad, atrodė, atskleidė skausmingą ir neįspėtą paskutiniojo rusų monarcho mįslę, - karišką uniformą dėvintis kariškos laikysenos žmogus prisiėmė jam tekusią naštą kaip visos Rusijos nuodėmių atpirkimą.

Istorinės tiesos misija

Sukurtas sudėtingomis aplinkybėmis, repetuojant Maskvoje ir Kopenhagoje, atvykstant tai aktoriams, tai režisieriui, spektaklis paliko gerai sulydytos dermės įspūdį. Gal dėl tos priežasties, kad režisierius Gytis Padegimas daugeliui aktorių buvo pažįstamas iš savo užsiėmimų tarptautinėse Michailo Čechovo kūrybinio metodo laboratorijose, gal todėl, kad jų metu tarpusavyje iš anksto susipažino beveik visi šio tarptautinio projekto dalyviai, atmosfera ir užkulisiuose priminė darnią šeimą. Kalbant apie bendrą darbą, aktoriams nuolat išsprūsdavo žodžiai: “Misija, atsakomybė, istorinės tiesos atskleidimas”. Visi sutartinai reiškė dėkingumą autoriui bei režisieriui.

Apibūdinusi save kaip sunkiai režisieriaus diktatui paklūstančią aktorę, Nina Drobyševa tikino, kad gaudė kiekvieną režisieriaus žodį. “Šis darbas padovanojo man širdžiai brangų draugą Gytį, - sakė ji. - Jis gyvena savo pasaulyje, labai savitai dirba. Tai režisierius, kuris puikiai jaučia medžiagą, labai gerai žino, ko nori, ir nuostabiai suvokia aktorių. Juk Marija Fiodorovna - ne vaidmuo, o kažkokia misija, kuri vienu sykiu yra ir žmogiška, ir moteriška, ir aktorinė. Aš net svarsčiau, ar turiu į ją teisę? Ar dera būtent man jos imtis? Aš laikau ją Šventąja, nors ji, skirtingai nuo nukankintos caro šeimos, dar nėra kanonizuota”.

Bailumo pasekmė - absurdas

Spektaklis, turint omenyje jo istorinį kontekstą, pažymėtinas dar vienu aspektu, - jis primena, koks pavojingas valstybei yra absurdiškų eksperimentų lydimas atsitraukimas nuo istorinės prigimties nužymėto kelio. Toks pat pavojingas jis gali būti ir teatrui. Visais atvejais panašūs atotrūkiai yra ne tik nelaimė, bet ir kaltė, už kurią gresia bausmė. Blogiausia, kad bausti paprastai tenka patiems save. Dažniausiai už išdavystę ir bailumą.

Pjesėje Nikolajus II sako motinai, bandančiai tikinti valstybės labui sosto atsisakiusį sūnų, kad daugelis žmonių tebėra jam ištikimi, bet susiklosčiusioje situacijoje bijo tai parodyti. Nikolajus II jai atsako: “Bailys negali būti ištikimas”. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, šie paprasti žodžiai yra tiesa. Po jų nėra ką pridurti. Telieka perlaidoti mirusiuosius. Neseniai patvirtintas tarpvalstybinis susitarimas tarp Rusijos ir Danijos, kad buvusios imperatorės Marijos Fiodorovnos palaikai, besiilsintys Roskilės katedroje, bus perkelti šalia jos vyro, caro Aleksandro III palaikų. Toks buvo ir jos pačios tik dabar išpildytas pageidavimas. Tikriausiai ir šios liūdnos ceremonijos data papildys mistiškų sutapimų skaičių.