Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Sulaukus brandos - didžiulis karjeros šuolis
2005-01-17
Dovilė KAMARAUSKIENĖ
Rankininkas A.Stelmokas sėkmingai kovoja viename stipriausių Europos čempionatų - Vokietijos pirmojoje bundeslygoje
Lietuvos vyrų rankinio rinktinės žaidėjas Andrius Stelmokas tvirtai tiki, kad šalies rankininkai yra pajėgūs įveikti 2006 metų Europos čempionato atrankos barjerą ir po ilgos pertraukos patekti tarp pajėgiausių Senojo žemyno komandų.
30-metis žaidėjas, trenerio Antano Skarbaliaus vadinamas svarbiausiu komandos gynybos ramsčiu, pastaraisiais metais padarė didelį karjeros šuolį - praėjusią vasarą pradėjo žaisti Giopingeno “Frish Auf” komandoje, kuri rungtyniauja elitinėje Vokietijos rankinio lygoje - pirmojoje bundeslygoje.
Rezultatyviausias žaidėjas
A.Stelmokas yra daugiausiai rungtynių už Lietuvos rinktinę sužaidęs rankininkas ir pelnęs jai daugiausia įvarčių. Nacionalinėje komandoje debiutavęs 19 metų, Andrius jau sužaidė už Lietuvą 115 rungtynių ir įmetė per 380 įvarčių. Jis buvo vienas svarbiausių ekipos žaidėjų ir Europos čempionato atrankos varžybose su Portugalija bei Bulgarija.
Į stipriausią Lietuvos klubą “Granitą” A.Stelmokas buvo pakviestas 17 metų. Nuo tada Kaunas iš Vilniaus kilusiam rankininkui tapo antraisiais namais. Jis yra vedęs kaunietę ir, baigęs karjerą užsienyje, į Kauną ketina sugrįžti gyventi.
Vasarą A.Stelmokas tikisi tapti diplomuotu treneriu - šiuo metu jis yra Lietuvos kūno kultūros akademijos ketvirtojo kurso studentas ir rengia diplominį darbą.
Po penkerių metų Islandijoje, rudenį, A.Stelmokas debiutavo “Frish Auf” komandoje. Vokietijos pirmosios bundeslygos čempionate lietuvis jau sužaidė 18 rungtynių, per kurias pelnė 74 įvarčius ir tapo vienu rezultatyviausių ekipos žaidėjų. Giopingeno komanda, iškovojusi 8 pergales, patyrusi 9 pralaimėjimus ir sykį sužaidusi lygiosiomis, Vokietijos čempionate tarp 18 klubų žengia devinta.
Džiaugiasi pasikeitimais
- Andriau, kaip iš Islandijos Jums pavyko prasibrauti į Vokietijos pirmosios bundeslygos klubą?
- Į vokiečių akiratį patekau maždaug prieš pusantrų metų, kai dalyvavome stipriame turnyre Vokietijoje. Ten mūsų komanda labai gerai sužaidė ir tik finale pralaimėjo Eseno klubui. Manimi rimtai domėjosi viena antrosios bundeslygos komanda, kuri siūlė kontraktą, bet agentas patarė neskubėti priimti jų pasiūlymo. Labai greitai manimi susidomėjo ir gerą sutartį pasiūlė Giopingeno komandos vadovai.
- Ar iš Islandijos persikėlus į Vokietiją, turinčią vieną stipriausių pasaulio rankinio lygų, neatrodė, kad atsidūrėte kitame pasaulyje?
- Skirtumų tarp abiejų šalių rankinio čempionatų tikrai yra nemažai. Pirmiausia labai skiriasi visa varžybų organizacija. Islandijoje rankinį profesionaliai žaidė tik legionieriai, vietos rankininkai buvo mėgėjai. Todėl vykdavo tik viena treniruotė per dieną, buvo gerokai mažesni krūviai nei Vokietijoje. Giopingene, kiek patyriau, yra labai gera ir profesionali klubo vadyba, čia viskas vyksta aukščiausiu lygiu. Ir Vokietijos čempionatas labai stiprus.
Lietuvis pelnė pasitikėjimą
- Didžiulį karjeros šuolį padarėte sulaukęs 30 metų.
- Dėl to visai nenuostabu, nes rankininkui 28-30 metų yra pati branda. Jaučiuosi gerai ir, svarbiausia, dar labai noriu žaisti. Noras siekti rezultatų ir tobulėti yra mano varomoji jėga, jaučiu, kad dar daug galiu, nes neatsibodo nei varžybos, nei treniruotės. Esu labai laimingas galėdamas žaisti aukščiausio lygio rankinį.
- Ar nebuvo sunku pritapti Vokietijos klube?
- Buvo nelengva. Man iškart pasakė, kad daugiau žaisiu puolime. Tačiau, prieš sezoną sužaidus per 20 draugiškų rungtynių, man pavyko gerai užsirekomenduoti ir dabar rungtyniauju pagrindinėje sudėtyje. Mūsų komanda, praėjusį sezoną balansavusi ant iškritimo į žemesnę lygą ribos ir galutinėje įskaitoje užėmusi 14-ąją vietą, šįmet padarė didelį šuolį ir dabar esame lentelės viduryje - devintoje vietoje. Labai krito į akis emocingi vietos sirgaliai: kai komanda laimi, visi ploja, bet jeigu pralaimime, prasideda didelis spaudimas ir įvairiais būdais reiškiamas nepasitenkinimas. Islandijoje būdavo kitaip: jeigu mylima komanda pralaimi, žiūrovai dažniausiai kaltina teisėjus ar dar ką nors, tik ne žaidėjus.
Tačiau žiūrovus galbūt galima suprasti - “Frish Auf” komanda yra vienintelė 80 tūkstančių gyventojų turinčio Giopingeno ekipa, žaidžianti pirmoje bundeslygoje. Keturių tūkstančių vietų salė per rungtynes visada būna pilna, sezonui parduota 3000 abonementų. Didelį dėmesį rankiniui skiria ir vietos spauda.
Teko mokytis vokiečių kalbos
- Ar Vokietijos bundeslyga pelnytai vadinama viena stipriausių pasaulyje?
- Manau, kad taip. Čempionatas, kuriame yra daug pajėgių legionierių, vyksta labai atkakliai, lyderiai niekada negali tikėtis lengvų pergalių net rungtyniaudami su autsaideriais. Europos taurių varžybose kovas tęsia visi šeši vokiečių klubai. Kartu su Ispanijos komandomis jie ir dominuoja Europoje.
- Kiek legionierių žaidžia “Frish Auf”?
- Net aštuoni - brazilas, kubietis, turintis Ispanijos pasą, ispanas, čekas, slovakas, bosnis, islandas. Treneris Velimiras Petkovičius - iš Bosnijos ir Hercegovinos.
- Kaip visi randate bendrą kalbą?
- Visi komandoje daugiausia kalba vokiškai, o man tai buvo didžiausia kliūtis, nes mokiausi anglų, Islandijoje bendraudavome angliškai. Nuvykęs į Vokietiją iškart pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus, dabar jau elementarius dalykus galiu pasakyti šia kalba.
Rinktinės žaidėjai - viena šeima
- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pajėgumą, palyginti su ankstesniais metais?
- Nors šiuo metu rinktinėje trūksta kelių stiprių rankininkų, esu įsitikinęs, kad esame pajėgūs pasiekti pagrindinį tikslą - Europos čempionato finalo turnyrą. Mūsų rinktinės žaidimas grindžiamas gynyba. Patikimas vartininkų žaidimas, gera gynyba ir kontratakos yra svarbiausi mūsų pergalių veiksniai.
Mums labai reikės sėkmės, kai vasario pradžioje bus traukiami atkrintamųjų varžybų burtai. Iki šiol mums jie būdavo itin nepalankūs, galbūt bent kartą nusišypsos laimė ir gausime panašaus pajėgumo varžovus.
- Bendrų rinktinės treniruočių turėjote labai mažai, tačiau žaidimui, regis, tai nepadarė didelės žalos?
- Mūsų branduolys kartu žaidžia jau ne vienerius metus, todėl seni tarpusavio ryšiai išlikę ir juos tereikia atgaivinti. Juk dauguma mūsų kartu rungtyniavo dar “Granite”, esame sužaidę daug varžybų. Po pertraukos grįžus atrodo, kad nieko neprisimeni, tačiau sustoji aikštelėje, truputį pakartoji ir viskas atgyja. Be to, komandoje yra labai gera atmosfera, visi esame geri draugai, tarsi šeimos nariai, kurie vieni kitų pasiilgsta. Tai mums irgi padeda kovoti ir siekti pergalių Lietuvai.
Jaučia rankinio atgimimą
- Tačiau rankininkai niekada negalėjo pasigirti, kad Lietuvos rinktinės nariams būtų sudarytos geros sąlygos. Ar tai neatvėsina žaidėjų patriotizmo?
- Mes pirmiausia turime kažką pasiekti, o po to laukti atsako ir rimtesnio požiūrio į vyrų rankinį iš kitos pusės. Patriotizmo mums iš tiesų netrūksta, tačiau tikrai norėtųsi ir paskatinimo, kad mūsų geri norai neišblėstų. Vienas nemalonus atvejis yra palikęs nuoskaudų. Kai 1998 metų Europos čempionato atrankos varžybose įveikėme šveicarus ir patekome į finalo etapą, aukščiausieji sporto valdžios pareigūnai mums pažadėjo mokėti stipendijas, kad galėtume normaliai rengtis čempionatui. Tų pažadėtų pinigų nematėme iki šiol. Gal kas nors pasikeis ateityje? O dabar esame labai patenkinti tuo, kad rankinis atsigauna, vis daugiau mūsų žaidėjų patenka į stiprius Europos klubus, žiūrovai sugrįžta į arenas ir mus palaiko vis daugiau žmonių. Mums tai - tarsi atgimimas.
Vyksta dalykiškas darbas
- Rinktinę treniravo Antanas Skarbalius, Valdemaras Novickis, Albertas Mazeliauskas, dabar vėl sugrįžo A.Skarbalius. Ar rinktinės žaidimas priklauso nuo trenerio?
- Treneris - vienas svarbiausių žmonių, kuris rodo komandai kelią į pergales. Rankinio mėgėjai turbūt dar prisimena, kad buvo nesutarimų su Novickiu, todėl mes net Rankinio federacijos prašėme, kad būtų paskirtas kitas treneris. Po to puikiai sutarėme su Mazeliausku, dabar labai esame patenkinti ir Skarbaliumi. Vyksta dalykiškas darbas, jis rūpinasi mumis, paskambina, teiraujasi, ar nereikia kokios nors pagalbos.
Į trenerių ir žaidėjų santykius didžiausią dėmesį atkreipiau, kai išvykau žaisti į užsienį. Islandijos klubo treneris Hilmaras Atlasonas mums pasakė, kad jis visas 24 valandas per parą yra mūsų ir mes į jį galime kreiptis bet kokios pagalbos. Beje, panašūs santykiai susiklostė ir su “Frish Auf” treneriu. Nors Petkovičius - karštas vyras, su juo bendrauti yra lengva. Jausdamas jo pasitikėjimą aikštelėje galiu lengviau atskleisti visas savo galimybes. Labai svarbu ir tai, kad žinau, ko treneris iš manęs nori.
