Praėjus dvejiems metams po “Ukmergės gelžbetonyje” įvykusio sprogimo, nukentėjusiesiems sužibo viltis gauti kompensacijas ir išbristi iš vargo

Ukmergės rajono apylinkės teismas praėjusį trečiadienį paskelbė nuosprendį daugiau nei prieš dvejus metus bendrovėje “Ukmergės gelžbetonis” įvykusio sprogimo byloje. Trys bendrovės darbuotojai nuteisti, vienas išteisintas.

Gamykla nukentėjusiesiems, reikalavusiems atlyginti žalą, turės sumokėti per 400 tūkst. litų. Kai kam ši suma atrodo per didelė, o pelnytis iš nelaimės - nemoralu. Kitiems tai - bene vienintelė atspara jų sugriautame gyvenime.

Priblokšta pasikeitimų

“Ukmergės gelžbetonis” buvo atsiuntęs darbininkus sutvarkyti langų. Nuplėšė apšiltinimą apie juos ir paliko, dabar mums dar šalčiau. Telefonu paklausiau, kada užbaigs darbus ir išgirdau, kad dabar, kai prisiteisiau pinigų, galėsiu naujus langus įsidėti”, - visiškai suglumusi Albina Pulkauninkienė.

“Dujas išjungė tą rudenį po nelaimės. Neturėjau iš ko už jas mokėti. Gerai, kad virtuvėje krosnies nebuvome spėję išgriauti, visai neturėtume kaip susišildyti. Dabar bent vieną kambarį visi penki turime”, - sako moteris.

“Alfonsas - ligoninėje. Kai būna namie, pyksta, kad vaikai triukšmauja. Kaip jie, dar tokie maži, ramiai nusėdės? Rugilei - septyneri, o Remigijus - šeštoje klasėje. Rūta Kaune studijuoja, bus veterinarijos gydytoja. Po nelaimės mergaitė galvojo namie likti, bet sakiau, kad važiuotų, juk mokyklą taip gerai pabaigė, į valstybės apmokamą vietą įstojo”, - santūriai apie savo gyvenimą kalba Albina.

Jiedu su Alfonsu susilaukė penkių vaikų - du vyresnieji - 27 ir 29 metų - seniai sukūrę savo šeimas ir gyvena atskirai.

Pajamos - invalido pensija

“Mano žmogus sveikas ir labai darbštus buvo, po darbo uždarbiaudavo papildomai, su vaikais daug užsiimdavo. Dabar mažiukai manęs vis klausia, kada tėtis vėl bus linksmas ir žais su jais. Aš tegaliu pasakyti, kad toks nebebus. Dabar Alfonsas dažnai būna piktas. Jo galvoje - skeveldra, kurios negalima operuoti, nes pagrindinė kraujagyslė per arti ir jėgų jis visiškai nebeturi. Mes renkame obuolius sode, o jis žiūri ir verkia”, - suvirpa Albinos balsas.

Medicinos seselės mokslus baigusi moteris niekur nebedirba ir sako, kad šeima neturi jokių pajamų - tik vyro invalidumo pensiją. Šios vos pakanka vaistams.

“Gyvename iš to, ką žmonės duoda, giminės ir kaimynai”, - sako neįgalų vyrą slauganti ir du nedidukus vaikus bei studentę dukrą ant kojų turinti pastatyti moteris. Namuose seniai išjungtas laidinis telefonas, o mobiliuoju Albina gali tik atsiliepti - nėra už ką papildymo kortelės įsigyti.

O kai kurie aplinkiniai jau pavydi jai turtų - iš įmonės priteistų 100 tūkstančių litų.

Menami turtuoliai skaičiuoja centus

“Aš nežinau, kada ir kaip priteistus pinigus gausiu. Iškart visus ar dalimis, per daugelį metų. Dabar skaičiuoju kiekvieną centą”, - sako moteris. Ji pageidautų gauti kelis kartus didesnę sumą, tačiau vargu ar ryšis bylinėtis toliau - važinėti į teismus Vilniuje ji taip pat neturi lėšų. Šeimos interesus teisme gynė nemokamai skirtas advokatas.

“Mano pareigos baigėsi paskelbus teismo nuosprendį. Jei A.Pulkauninkienė norės jį apskųsti, turi kreiptis po to, kai gaus nuosprendžio nuorašą. Tada žinosim motyvus, kodėl buvo skirta mažesnė, nei prašyta, suma. Tačiau jos vyras buvo draustas kaip paprastus, o ne pavojingus darbus atliekantis darbininkas, todėl ir visos išmokos jam yra mažesnės. Jam apmokėjo nedarbingumo lapelį”, - sako advokatas Romualdas Lelentavičius.

Ukmergės apylinkės teismo pirmininkas Rimantas Kliauga iškart po nuosprendžio išvyko atostogauti, todėl tik kitą savaitę, kai sugrįš, visi suinteresuotieji gali tikėtis gauti oficialų dokumentą. Be jo “Ukmergės gelžbetonio” generalinis direktorius Vaclovas Pakulis nesiėmė atsakyti, kaip įmonė atsiskaitys su nukentėjusiaisiais.

Praėjus metams po nelaimės “Ukmergės gelžbetonyje” vietoje sugriauto cecho jau stovėjo naujas pastatas. Naujojo cecho, kuris vertinamas kaip vienas moderniausių Lietuvoje, statyba kainavo apie 7 milijonus litų. Dalį pinigų tam skyrė pagrindinis įmonės akcininkas - “Ukmergės statyba”, kurios darbuotojai taip pat nukentėjo įvykus sprogimui “Ukmergės gelžbetonyje”.

Nukentėjo keliolika žmonių

Po sprogimo rekonstruojamoje gamykloje žuvo suvirintojas Raimundas Kanys, o šeši vyriškiai - 30 metų Stanislovas Balžekas, 65 metų Kazimieras Dudėnas, 39 metų Vygaudas Bukauskas ir 38 metų Petras Varžgalys, 18 metų Gediminas Raškevičius ir 52 metų Alfonsas Pulkauninkas, patyrę stiprius kūno nudegimus, kaulų lūžius, kvėpavimo takų nudegimus nuodingomis medžiagomis, buvo gydomi Kauno medicinos universiteto klinikose. Ukmergės ligoninėje buvo gydomi 41 metų Alvydas Bistrajus, 18 metų Mantas Danielius, 23 metų Nikolajus Prichodko, 23 metų Mindaugas Sikorskis. Taip pat ligoninėje atsidūrė 42 metų Lina Zaveckienė ir 49 metų Arvydas Kapleraitis.

Nors ir K.Dudėno, S.Balžeko, A.Pulkauninko bei G.Raškevičiaus sveikatos būklė buvo ypač sunki ir medikams kėlė nemažą rūpestį, jie išgyveno. Sunkiausiai sužalotas ir didžiausius nudegimus patyręs K. Dudėnas gydymo įstaigose praleido metus. Petras Varžgalys ir Vygaudas Bukauskas mirė praėjus kelioms dienoms po avarijos.

Vykstant ikiteisminiam tyrimui, nė vienas iš trylikos nukentėjusiųjų savo nei artimųjų darbovietėms civilinių ieškinių nepareiškė. Šį pavasarį Ukmergės rajono apylinkės teismas gavo Dalios Varžgalienės civilinį ieškinį priteisti iš “Ukmergės gelžbetonio” 203450 litų moralinei ir materialinei žalai atlyginti.

Pradėjus bylą nagrinėti teisme, civilinius ieškinius bendrovei “Ukmergės gelžbetonis” pareiškė žuvusiojo R.Kanio mama bei vienas iš nukentėjusiųjų, bendrovės “Ukmergės statyba” darbuotojas A.Pulkauninkas.

Ikiteisminį tyrimą rajono Apylinkės prokuratūra baigė praėjusių metų spalį. Su medžiaga turėjo susipažinti visi kaltinamieji ir nukentėjusieji bei jų gynėjai, bendrovės atstovai, todėl teisme byla nagrinėti pradėta beveik po pusės metų.

Ne visi reikalavo kompensacijų

“Mes norime kuo greičiau pamiršti tą tragediją, todėl nesistebėčiau, kad kiti mūsų darbuotojai, kaip ir aš, nenorės bendrauti”, - sakė “Ukmergės gelžbetonio” generalinis direktorius V.Pakulis. Išties Alvydas Bistrajus, Stanislovas Balžekas ir Lina Zavedskienė, tebedirbantys “Ukmergės gelžbetonyje”, nepanoro pasakyti, kodėl jie nereikalavo jokių kompensacijų už patirtą žalą.

Neprašė jų ir “Ukmergės statyboje” tebedirbantis Nikolajus Prichodko. Jauną suvirintoją į ligoninę atvežė aprūkusį: apdegė nugara, buvo pažeisti keli stuburo slanksteliai. “Pasisekė du kartus - likau gyvas ir netapau invalidu”, - sako jaunas vyras, prieš pusmetį tapęs tėvu. Jo išrinktoji Rugilė, atsitikus nelaimei, kantriai laukė, kol jis pasveiks ir atsigaus. Po mėnesio planuotas vestuves jie atšoko tik po metų. Dabar jiedu kupini vilčių - prieš gimstant sūneliui Augustui, įsikėlė į soduose įsigytą namelį. “Čia tik pradžia, ten dar teks remontuoti ir remontuoti, bet šildymą jau susitvarkėme”, - santūriai pasidžiaugia jaunas vyras.

Tikėjosi gyventi ramiau

“Man daug vargų teko patirti, bet šitas - baisiausias. Maniau, kad teismų nebeištversiu. Raimundas toje įmonėje tik keturis mėnesius dirbo. Iki tol jis kiekvieną pavasarį išvažiuodavo dirbti į Rusiją. Jis gimė tremtyje, Tomsko srityje, parsivežėme į Lietuvą, kai buvo ketverių”, - sutramdo ašaras Petronėlė Kanienė.

Jos vyriausias sūnus taip ir liko nevedęs, gyveno su mama. Tą pavasarį jis gavo darbą Ukmergėje ir pasakė daugiau nebevažinėsiąs, juk aš jau senutė, reikia būti arčiau. Tai jis žadėjo mane palaidoti”, - verkia ir tuojau pat šypsosi Petronėlė Kanienė, kuriai gruodžio 2-ąją sueis 75-eri.

“Jis toks greitas buvo, kaip iš to cecho neišbėgo? Kai stebėdavausi, kad tiek uogų miške pririnkdavo, jis sakydavo, kad abiem rankom jas rinko. Prašydavo parduoti, o pinigų iš manęs neimdavo. Labai geras ir darbštus buvo”, - prisimena savo pirmagimį motina. Jauniausiojo jos vaiko taip pat nebėra, o vidurinysis gyvena Klaipėdoje. Prieš 45 metus gautame bute senutė gyvena viena, versdamasi iš nedidelės pensijos. “Auginau tris vaikus, paskui karšinau uošvius, savo tėvus, todėl ieškojau tokio darbo, kad kuo daugiau laiko namie galėčiau būti, o dabar vaistams pritrūksta”, - atsidūsta moteris, dėl šios priežasties pasiryžusi prašyti kompensuoti dėl sūnaus žūties patirtus nuostolius.

Išvyko į Vokietiją

Po vyro mirties Rita Bukauskienė iš “Ukmergės gelžbetonio” gavo 20 tūkstančių litų ir įsigijo 3 kambarių butą. Iki tol šeima gyveno nuomotame bute. Našlei, dirbusiai duonos kepykloje, teko pačiai išmokėti drauge su vyru paimtus kreditus - buvo pirkę buitinės technikos ir automobilį. Kol nebuvo avarijos tyrimo akto, ji negalėjo gauti vyro draudimo išmokų. 90 tūkstančių litų turėjo būti padalyti į šešias dalis - žmonai, vaikams ir tėvams. Dabar teismas Ritai Bukauskienei ir trims jos vaikams priteisė po 30 tūkst. litų Lt. Vyriausioji dukra Livita studijuoja, o Rita su jaunesniaisiais vaikais jau pusę metų gyvena Vokietijoje.

Dalia Varžgalienė po vyro mirties gavo keliolika tūkstančių draudimo išmokų. Moteris bene ryžtingiausiai iš visų nukentėjusiųjų ėmė kovoti dėl kompensacijų. Ji jau turėjo kartaus patyrimo, kad gauti tai, kas, regis, priklausytų, nėra lengva. Jos vyras Petras Varžgalys po Černobylio atominės elektrinės avarijos trims mėnesiams buvo išsiųstas likviduoti jos padarinių. Tačiau statant kooperatinį butą jis negavo beprocentinės paskolos ir kitokių lengvatų.

Daliai Varžgalienei ir jos studentei dukrai “Ukmergės gelžbetonis” turės sumokėti po 50 tūkst. litų. Kooperatiniame bute, kurį išsimokėjo vos prieš metus, jos nebegyvena.

Lauks paramos

“Kaip gali teistis su draugais? Aš toje įmonėje dirbau daug metų. Po nelaimės kelis kartus po porą tūkstančių litų paramos įmonė skyrė, nupirko gydymuisi reikalingą aparatą. Kas mėnesį iš draudimo bendrovės gaunu po 400 litų, invalidumo pensiją, negaliu skųstis, bet mano gyvenimas labai pasikeitė. Išėjau į darbą sveikas, o dabar - štai”, - rodo savo rankas su į kabliukus panašiais pirštais Kazimieras Dudėnas.

Jis susigraudina prisiminęs, kad nebegali į rankas paimti kastuvo ir krosnies pakurti nepajėgia, todėl žiemą su žmona Birute gyvena vieno kambario bute, nors Ukmergės pakraštyje turi pasistatę namuką.

“Mes dabar kaip amerikonai: žiemą mieste, vasarą viloje gyvename”, - juokauja moteris, išslaugiusi 85 procentus kūno apdegusį vyrą. Ir dabar ji turi padėti jam kiekviename žingsnyje - naujoji oda yra labai jautri. Ilgai vaikščioti neįmanoma - kojų ir žemyn nuleistų rankų odą taip plėšia, kad, atrodo, sprogs. “Einu rankas aukščiau pakėlęs, ant nugaros jas susidedu. Šąla veidas ir rankos, kai lauke dar 10 laipsnių šilumos. Jau tuomet pirštines turiu mūvėti. Pavasarį širdies stimuliatorių įtaisė”, - apie savo kasdienybę pasakoja Kazimieras.

“Ukmergės gelžbetonio” vadovas Vaclovas Pakulis “Kauno dienai” sakė, kad visiems savo darbuotojams, kurie kreipėsi pagalbos, padėjo. “Ir dabar padėsime, jei kas prašys ir įmonės finansinė padėtis leis”, - sako jis. Belieka tikėti, kad šie jo žodžiai skiriami ir Albinai Pulkauninkienei, nepaisant, kad įmonė privalės išmokėti jos šeimai priteistą kompensaciją.