Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Šiuolaikinis žvilgsnis į folklorą
2003-09-15
Ramutė VAITIEKŪNAITĖ
Originali ir profesionali “Suklegų” festivalio programa sudomino jauną publiką
Kad ir kiek semtum iš turtingos liaudies muzikos kraičio skrynios, iki dugno neprisikastų niekas. Penktasis Kaune surengtas tarptautinis folkloro muzikos festivalis tik patvirtino aksiomą: lietuvių, latvių, lenkų, baltarusių folkloro puoselėtojai ir perteikėjai per dvi dienas surengtuose koncertuose ir naktinėje programoje pristatė turiningą programą.
Folkloro ansambliai neišpaikinti
“Kaip įstengėte “įpirkti” lenkų grupę “Kapela ze wsi Warszawa”, kaip savo intensyvią veiklą su festivaliu Kaune suderino baltarusių “Troitsa”? - šiuos ir panašius klausimus iš folkloro žinovų abi “Suklegų” festivalio dienas girdėjo jo organizatorė, Kauno tautinės kultūros centro vadovė Asta Vandytė. “Suklegų” festivalio biudžetas (apie 30 tūkstančių Lt) tokiam renginiui nėra didelis. “Su visais atvirai derėjomės, - sakė Asta Vandytė. - Vieni sutiko atvykti, jei bus apmokėta kelionė, kiti prašė ir honoraro, tačiau folkloro ansambliai neišpaikinti, jiems labai svarbu koncertuoti, pamatyti, kuo gyvena kiti kolektyvai. Geriausia iliustracija šiai minčiai - baltarusių “Troitsa”. Savo namuose įvertinimo jie susilaukė tik po to, kai jų koncertus ėmė rodyti MTV, kitos Europos TV muzikinės stotys”.
Baltarusių grupės naujausia programa “Runos” užbaigė “Suklegas”, taigi pabaigtuvėms pasiliktas ryškus akcentas. “Mūsų atliekamos muzikos šaknys siekia daug ankstesnius laikus nei balalaikų ansambliai”, - “Kauno dienai” pasakojo ansamblio dalyviai, pabrėždami, kad jų grupės nariai savo kūrybinę veiklą turtina ekspedicijose rinkdami senas dainas, papročius, sakmes.
Optimistiškos įspūdžių gaidos
Veronika Povilionienė, kurios vardas daugeliui klausytojų yra lyg senųjų liaudies dainų sinonimas, koncertavo pirmąją festivalio dieną, pakviesdama naujai apmąstyti sakmes. O dar nesibaigus festivaliui, ji jau kalbėjo, kad ramybės jai neduoda gitara ir akordeonas. “Ne visada kokybiškas buitinis muzikavimas tarsi subanalino šiais muzikos instrumentais grojamą muziką”, - sakė Veronika Povilionienė, atsargiai prasitardama apie būsimuosius savo sumanymus.
“Maloniausi įspūdžiai, kuriuos patyriau šio festivalio koncertuose, yra du, - reziumavo Veronika Povilionienė. - Pirmiausia tarp publikos dominuoja ne mano amžiaus žmonės, o jaunimas. Manau, kad tai dar kartą patvirtina festivalio dalyvių programų profesionalumą ir originalumą”. Talentinga menininkė niekada nešykšti gero žodžio kolegoms. Mokėdama pasidžiaugti kitų kūrybiškumu, ji negailėjo pagyrimų kolegoms, sakė laukianti pasirodant lenkų grupės, svečių iš Baltarusijos. “Tikras festivalio brangakmenis yra “Jazz Land”, - sakė Veronika Povilionienė, išskirdama unikalią vokalinio kolektyvo programą. Entuziastingai ją priėmė ir publika, juolab kad penkiolika metų kūrybinę veiklą tęsianti grupė išties pakeri klausytojus senų, gerai žinomų lietuvių liaudies dainų interpretacija.
Savitumo link
Penktadienį prasidėjęs, o šeštadienį jau pasibaigęs festivalis, daugelio įsitikinimu, buvo per trumpas, juolab kad dienas dar “patrumpino” lietuviams privalomas, kaip juokavo svečiai, krepšinio varžybų stebėjimas. Tačiau ir kitų priekaištų būta. Kauno architektų namuose, kur vyko meditacinės muzikos vakaras, buvo ankštoka. Pasak Astos Vandytės, Kaune sunkoka rasti alternatyvių, neoficialių erdvių, kurios tiktų naujiems sumanymams. Teoriškai atrodė, kad Architektų namai su langais į Senamiesčio gatvę, kurie lyg tęsia ir išplečia vyksmą salėje, puiki vieta, tačiau joje netilpo visi susidomėję koncertu, todėl jį įvertinti galėjo ne visi. Festivalio rengėjams ypač malonus buvo publikos dėmesys naktiniam penktadienio projektui. Į nemokamą koncertą klausytojai rinkosi valandą prieš jo pradžią, numanydami, kad Veronikos Povilionienės ir Donio (Donatas Bielkauskas) koncertas, D. ir Z.Kalesinskų aukštesniosios liaudies amatų mokyklos meno projektas “Šviesos ženklai” yra unikalūs reginiai. Neliko nepastebėtas ir fotografės Jurgos Treinytės sumanymas. Meno akcijoje “Postfolkloras” jungėsi vaizdo projekcijos, kuriose natos virsdavo grafiniu vaizdu, iš jo kuriamas audinys. Šiam vyksmui antrino folkloro ansamblis “Eglala”, pabrėždamas visų kūrybos ir darbo formų sąveiką, o gal net ir ypatingą, nežemišką darną.
