Keturias atžalas auginanti kauniečių šeima nori atsisakyti sūnaus ir tiki, kad tai - jo paties labui

“Aš, Arnoldas Urniežius ir mano žmona Rima Urniežienė, atsisakome savo sūnaus Ernesto ir daugiau į šeimą jo nepriimsime. Prašome prisidėti, kad šis mūsų sprendimas būtų įformintas teisiškai”, - rašoma tėvų pareiškime Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybai.

“Tai tvarkinga, negirtaujanti, dirbanti šeima, joje - keturi vaikai. Baisu, bet tie žmonės neturi kitos išeities. Jie su paaugliu berniuku visiškai nesusitvarko. Mūsų pagalba taip pat nebuvo rezultatyvi. Jį reikėtų apgyvendinti specialiuose vaikų globos namuose, tačiau įstatymiškai tai neįmanoma, jei vaikas turi tėvus. Mes jau ne kartą dėl to kreipėmės į Švietimo ir mokslo ministeriją”, - sako tarnybos vadovė Birutė Valmienė.

Tėvų požiūris

“Mes negalime užtikrinti, kad sūnus lankytų mokyklą. Nepajėgiame išsaugoti, kad jis nebėgtų iš namų. Savo elgesiu jis mus tiesiog provokuoja, kad griebtumėmės smurto arba išvarytume jį iš namų. Supjaustė mums visiems avalynę, drabužius, gadino Liutauro ir Julitos mokyklines priemones, į maistą buvo įmaišęs skalbimo miltelių, į sesers šampūną - balinimo priemonių. Bijome, kad nenukentėtų kiti mūsų vaikai, mažiausiai dukrai tėra šešeri”, - pasakoja Arnoldas.

“Su manimi Ernestas nekalba, sako, kad tik su tėvu šnekėsis. Mes nebežinome, kaip toliau gyventi. Viename kambaryje - Ernestas, kitame mes ir visi drabužiai, maisto produktai. Nebežinome, ar Ernestą užrakinti, ar patiems nuo jo užsirakinti. Mažoji sesytė labai jį mylėjo, nešdavo jam į kambarį maistą, jis jai knygeles skaitydavo. Tačiau eilinį kartą bėgdamas iš namų jis pavogė jos taupyklę, kibirėlį, pilną baltų centų. Už juos pirko lauktuvių dėdei - cigarečių, alaus”, - sako Rima.

Moters gyvenimas nebuvo rožėmis klotas - norėdama pabėgti iš ją terorizavusios motinos globos ji nedvejodama susiejo savo gyvenimą su būsimuoju vyru Arnoldu, nors jai tebuvo penkiolika. Arnoldas ką tik buvo grįžęs iš tarnybos armijoje ir norėjo apginti jaunutę jam patikusią merginą nuo visų gyvenimo negandų. Rimos motina Janina tuomet gyveno su antruoju vyru, o pirmasis, Rimos tėvas, mirė labai anksti.

“Aš nežinau, kodėl manęs mama taip nemylėjo. Ne kartą galvojau, kad nesu tikra jos duktė. Ji nenorėjo, kad tekėčiau už Arnoldo. Man kartais atrodo, kad ji keršija, jog išsprūdau iš jos valdžios, todėl taip džiaugiasi, kad Ernestas pasirinko jų pusę”, - nubraukia ašarą Rima.

Rimos sūnus, pabėgęs iš namų, gyvena Vandžiogalos seniūnijos kaime pas jos brolį Ričardą ir jo sugyventinę Rasą. Netoliese - dvi “babos” - senoji, kuri užjausdavo nuo motinos kenčiančią Rimą, ir jaunoji, penkiasdešimtmetė Rimos mama. Devyniasdešimtmetė senutė - vienintelė iš jų turi nuolatines pajamas ir nėra bausta laisvės atėmimu.

Bijo, kad liks bemokslis

Tėvai mano, kad padarė didžiulę klaidą prieš vienerius mokslo metus išleidę Ernestą paviešėti į kaimą. Galvojo, kad grynas oras ir šviežias pienas jam bus naudingas. Dabar vaikas nenori būti niekur kitur, tik ten, o giminaičiai jam neliepia grįžti namo, net slepia, kai tėvai atvažiuoja ieškoti su policija.

“Ernestas ten neturi gero pavyzdžio: Ričardas kalėjo kelis kartus, jo sugyventinė - vieną, tris jų vaikus augina svetimi žmonės. Močiutė irgi buvo kalėjime. Jie visi nesupranta, kam vaikui mokslas, o gal jo buvimas kaime jiems yra parankus. Berniukas paslaugus, dėdei į lovą pridegtą cigaretę paduoda, rudenį gimusio ir dar neatimto vaiko drabužius kūdroje skalbia. Jis irgi įpras vogti, pateks į kalėjimą, nebaigs nė aštuonių klasių. Dėl to mes pasiryžę viskam. Tegu tik jį uždaro taip, kad negalėtų pabėgti, ir laiko, kol mokyklą baigs. Kai jis eina į pamokas, jam gerai sekasi ir gerai elgiasi”, - sako tėvas.

“Ernestas vagia daiktus iš namų. Į kaimą nuvežė iš tetos, kuri išaugino Arnoldą, rankinės pavogtą mobilųjį telefoną. Nuvažiavę suradome, o jie visi sako, kad telefonas nevogtas”, - skėsteli rankomis Rima.

Keturiolikmetis Ernestas jau ketverius metus nebelanko mokyklos, o iš tėvų namų per tą laiką yra pabėgęs 36 kartus. Keturis kartus jis pabuvojo Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centre. Problemų ten nekyla - berniukas paklusnus, net pasyvus.

“Jis tarsi mažas senukas: neturi net svajonių. Sako, kad myli savo tėvus, nori gyventi jų namuose, o po kurio laiko kalba atvirkščiai. Bendraujame su šimtais vaikų, visi jie arba iš namų bėga, arba vagiliauja, namiškai su jais bendros kalbos neranda, tačiau Ernesto gyvenimas - ypač sudėtingas. Šis vaikas su viskuo sutinka, o paskui daro savo”, - pasakoja šio centro Prevencijos poskyrio viršininkė Lolita Stulginskienė.

Renkasi kaimą

Ernestas nėra kalbus. Nerodo emocijų, šypsena jo veide šmėsteli vienintelį kartą, kai prabylame apie mažąjį kaime gimusį vaikelį. Berniukas sako, kad tėvai jo nemuša, tačiau jį dėl visko nepagrįstai kaltina.

“Sako, kad vagiu, drabužius sugadinau”, - ištaria vaikas ir vėl užsisklendžia.

Kai šnekamės apie tai plačiau, tvirtina, kad tai tikrai ne jo darbas, nežinia, kaip tai atsitikę, nes namai buvo užrakinti, o jo paties daiktai, nors kabojo šalia, nenukentėjo. Į daugelį užduotų klausimų jis atsako tik “taip” ir “ne”, tačiau po kurio laiko klausiant to paties atsako ir priešingai. Dėl vienintelio dalyko jo nuomonė nekito - Ernestas norėjo gyventi kaime.

Grįžti namo jis nenorėtų net tuomet, jei jam ir mieste nereikėtų lankyti mokyklos. Nesirinktų namų net ir tuomet, jei gyvendamas kaime privalėtų mokytis. Neapsigalvotų, jeigu tai būtų paskutinė proga pasirinkti, su kuo - tėvais ar dėde - reikės praleisti visą likusį gyvenimą.

Arnoldas ir Rima Urniežiai buvo sakę, jog jų sūnus gali pripasakoti fantastiškiausių istorijų, neigti akivaizdžius faktus.

Tiek kaime, tiek įvairioms tarnyboms jis yra pasakojęs, kaip tėvai jam valgyti neduoda, visiškai jo neprižiūri. Ši informacija buvo tikrinama ne kartą, ne kartą įsitikinta ir jos nepagrįstumu, tačiau ką tokiais atvejais išgyvendavo tėvai, tegalima spėlioti, žvelgiant į jų tvirtai suspaustas lūpas.

Pyragai nelaukia

Tikra bėda savo šeimai tapęs vaikas dabar yra tokios būklės, kad net daug probleminių vaikų matę specialistai nežino, kaip jam padėti. Aišku viena, kad reikės laiko ir nuolatinių pastangų.

Spėliojama, kad tikriausiai Urniežių šeimoje kažkada nutrūkęs kontaktas su antruoju pagal amžių, vos metais jaunesniu už pirmagimę dukrą, sūnumi, padaryta ir auklėjimo klaidų. Kad ir kaip būtų, ne tėvų jėgoms dabar išspręsti šią problemą.

“Aš dalyvavau posėdyje Vaiko teisių tarnybai aptariant Ernesto problemas ir pastebėjau, kad tėvai savotiškai jį atstumia. Namiškiams sunku, jis tikrai juos skaudina, tačiau reikia suprasti ir jį”, - sako Vandžiogalos seniūnijos socialinė darbuotoja Jolanta Bukauskienė.

Tačiau ji nemano, kad kaime gyvenančių giminaičių aplinka vaikui tinkama. “Ričardas Tamulevičius ir jo sugyventinė Rasa Ramoškaitė gyvena namuose be elektros ir vandens. Ričardas jau trečius metus laisvėje, bet neįstengia net paso nuvažiuoti į Kauną pasiimti. Mes beveik viską už jį padarėme, susitariame, kada jis atvažiuos tvarkyti dokumentų, tačiau veltui. Jų vaikai, kol buvome jų nepaėmę, po mišką alkani ir murzini lakstydavo. Daržuose jie nieko neaugina, pajamų, gimus kūdikiui, turi apie 90 litų per mėnesį, o automobilius dažnai keičia”, - dėsto faktus J.Bukauskienė.

Jau trylika metų socialine darbuotoja dirbanti moteris sako, kad pasiklausius šių žmonių pirmąsyk ir daugiau nieko nežinant lengva apsigauti. “Giminaičių berniukas jiems parankus kaip pasiuntinukas. Jis tinka pasiųsti apsidairyti, kur patogiau svetimą daiktą paimti. Juk jie jau teisti už vagystes. Savo devynerių, aštuonerių ir ketverių metukų vaikus, kuriuos globoja už dešimties kilometrų gyvenantys žmonės, Rasa paskutinį kartą aplankė rugsėjį. Ji sakė norinti juos susigrąžinti. Ričardas, kurio nuomonę atvykę į jo namus norėjome sužinoti, nuo mūsų pasislėpė tvarte. Vaikai, įregistruoti tik motinos vardu, teisme sakė nenorintys pas tėvus gyventi”, - vardija socialinė darbuotoja.