Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Savanorių maišto šešėlis
2004-01-14
Gediminas STANIŠAUSKAS
Praėjo daugiau kaip 10 metų, kai Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoriai įvykdė iki šiol precedento neturėjusią nepaklusnumo akciją, pasitraukdami į pakaunės miškus. Įvykiams ištirti baudžiamoji byla taip ir nebuvo iškelta. Ginkluotų vyrų maištą vėliau lydėjo tilto per Bražuolės upelį susprogdinimas bei mįslinga savanorio ir buvusio Valstybės saugumo departamento darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka tvirtina, kad rezonansinės bylos, apie kurias neseniai teiravosi ir Prezidentas Rolandas Paksas, anksčiau ar vėliau teismą pasieks.
Pasitraukė į Altoniškių mišką
1993-iųjų liepos 31-ąją SKAT savanoris Jonas Maksvytis drauge su trim bendražygiais pasitraukė į Altoniškių mišką. J.Maksvytis sako, kad pasitraukė dėl asmeninių priežasčių.
Tačiau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui įsakius surinkti iš savanorių ginklus, prie J.Maksvyčio prisijungė dar apie 150 ginkluotų vyrų, kėlusių jau ir politinius reikalavimus. Savanoriai reiškė nepasitenkinimą išrinktu kairiosios pakraipos Seimu, Vyriausybe ir Prezidentu. Tarp nepaklusnumo akcijos dalyvių motyvų buvo ir nenoras prisiekti neseniai išrinktam Prezidentui Algirdui Brazauskui.
Situaciją paaštrino dar ir tai, kad netrukus iš Lietuvos turėjo būti išvesta ir Rusijos kariuomenė, kuri iš šalies pasitraukė rugpjūčio 31-ąją, o rugsėjo 4-8 dienomis vyko popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė po Lietuvą. Tada kritiniu vadintas laikotarpis, prasidėjęs rugsėjo 16-ąją, baigėsi po savaitės. Rugsėjo 22-ąją savanoriai po sunkių derybų maištauti baigė.
Kariuomenė buvo pasirengusi
Pagrindinis pakaunės įvykių herojus Jonas Maksvytis šiuo metu niekur nedirba. “Darbas statybose pakenkė stuburui, reikia operuoti”, - kalbėjo jis.
Žvelgdamas iš dabarties į 1993-iųjų įvykius, J.Maksvytis sako, kad tada buvo vieni laikai, o dabar - kiti. “Reikėjo nuversti anuometinę valdžią ir gal dabar gyventume geriau”, - vakar “Kauno dienai” sakė J.Maksvytis ir pridūrė, kad tada vyrai į mišką išėjo dėl “tam tikrų priežasčių, o tikrosios teisybės žmonės nežino iki šiol”.
“Į mišką buvau priverstas išeiti, nes tada valdžia jau buvo pasirengusi mane suimti, - tikino J.Maksvytis.
A.Butkevičiui išleidus įsakymą surinkti iš savanorių ginklus, pakaunės miškuose jau buvo apie 150 ginkluotų vyrų.
“Tada buvo pasirengę prisijungti ir daugiau kariškių. Kariuomenė mus palaikė. Rinktinių vadai sakė, kad ateitų į pagalbą vos davus signalą”, - prisiminė J.Maksvytis.
Jis guodėsi, kad dėl praeities įvykių gyvenimas dabar yra nelengvas, todėl vengia bet kokių pokalbių su žurnalistais. Paklaustas, ką dabar jaučia širdyje, praėjus tiek metų nuo tų dienų, J.Maksvytis tiesiai neatsakė. “Supraskite, kad su tokia pavarde ir įsidarbinti buvo sunku, o kai atsėdėjau tuos porą metų kalėjime, man širdies nelabai ir liko”, - pokalbį baigė J.Maksvytis.
2000-ųjų spalio 2-ąją Kauno apygardos teismas pakaunės savanorių maišto organizatorių J.Maksvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą bei realizavimą. Bausmė jam buvo sutrumpinta.
Išėjo gavę pažadą
Su savanoriais besiderėjusios komisijos vadovas, Seimo narys Nikolajus Medvedevas, vakar “Kauno dienai” patvirtino, kad 1993-iųjų pakaunės įvykiai valstybei grasino kariniu perversmu. “Žinojau apie įvykius Azerbaidžane, kur į mišką išėjusius savanorius bandyta jėga nuginkluoti. Žuvo keli žmonės, tačiau perversmas valstybėje buvo sėkmingai įvykdytas savanorius parėmus kariuomenei, - prisiminė N.Medvedevas. - Apie tai informavau Prezidentą A.Brazauską ir šis pažadėjo nespręsti konflikto jėga”. Tada buvo susiderėta su maištininkais, kad jokių politinių bylų nebus keliama, o bus nubausti tik tie savanoriai, kurie įvykdė kriminalinius nusikaltimus. “Jie iš miško išėjo su sąlyga, kad bylų nebus”, - reziumavo N.Medvedevas.
Bylos neiškėlė
Pasak prokuroro A.Kliunkos, savanorių maišto aplinkybės neperaugo į baudžiamąją bylą. “Savanorių maište nebuvo nustatyta jokių valstybinių ir karinių nusikaltimų. Be to, incidento metu nebuvo panaudoti šaunamieji ginklai ir tai buvo savanoriškosios, o ne būtinosios tarnybos atstovai”, - sakė A.Kliunka.
Anot tyrimo, buvo nustatyti tik grubūs krašto apsaugos tarnybos statuto pažeidimai. Už tai savanoriams buvo taikytos drausminės nuobaudos, dalis jų atleisti iš pareigų, buvo pakeista SKAT Kauno rinktinės vadovybė.
“Tačiau nepaklusnumo akcijos fone savanoriai padarė nusikalstamas veikas. Vėliau sodyboje buvo nušauta Neda Sadauskaitė, o popiežiaus vizito metu, rugsėjo 6-ąją, Savanorių prospekte vienas iš savanorių paleido šūvį į viršų”, - pasakojo prokuroras.
Nepaneigė versijos
Tačiau po 1993-iųjų vasaros-rudens įvykių, 1994-ųjų lapkričio 6 d., buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Po šio įvykio, kuris dabar būtų traktuojamas ne kaip diversija, o kaip teroro aktas, sekė 1997-ųjų sausio 31-ąją įvykdytas buvusio SKAT Kauno teritorinės rinktinės štabo viršininko Juro Abromavičiaus nužudymas. Už šiuos nusikaltimus buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos, kurios neištirtos iki šiol. J.Abromavičius griežtai smerkė savanorių maištą, todėl įgijo nemažai priešų. J.Abromavičius buvo susprogdintas nuosavame automobilyje “VW Passat” Kuršių gatvėje. A.Kliunka “Kauno dienai” neatmetė prielaidos, kad Bražuolės tilto susprogdinimas bei J.Abromavičiaus žūtis yra susiję su 1993-iųjų savanorių nepaklusnumo akcija. “Neatsakysiu nei taip, nei ne”, - teigė prokuroras.
Kai kurie asmenys nuolat sekami
Abi bylos vadinamos perspektyviomis, bet kada jos bus ištirtos, A.Kliunka “Kauno dienai” taip ir neatsakė. Bražuolės tilto susprogdinimo atveju nustatyta net 12 galimų versijų. “Pagrindinės versijos įvardyti negaliu, nes tai susiję su tyrimo paslaptimi”, - sakė A.Kliunka. Apie šią versiją jis informavo Prezidentą Rolandą Paksą.
Tuo tarpu J.Abromavičiaus tyčinio nužudymo byloje, anot prokuroro, irgi yra konkrečios versijos, bet įvardyti jas taip pat atsisakė.
A.Kliunka sako, kad nuo 1997-ųjų operatyviniu būdu stebimi kai kurie asmenys, kurie minimi bylos medžiagoje. “Jų yra ne daugiau kaip dešimt, bet daugiau negu vienas”, - užminė mįslę prokuroras. Du kartus per mėnesį bylą tiriantys prokurorai susitinka ir aptaria darbo rezultatus. “Tačiau šiuo metu dar nepakanka faktinių duomenų konkretiems asmenims pareikšti įtarimus dėl nusikaltimų padarymo”, - teigė A.Kliunka. Prie bylų dirba ne tik Generalinės prokuratūros pareigūnai, bet ir Valstybės saugumo departamento darbuotojai.
Senaties terminas - dar toli
Prokuroras sako, kad abiem byloms galioja senaties terminas. J.Abromavičiaus nužudymo bylos senaties terminas baigsis 2017 m., o Bražuolės tilto susprogdinimo bylos - 2009 m. Tačiau teisėsaugininkai, pasak prokuroro, stengiasi “iškratyti visą įtariamųjų gyvenimą”. Gavus įrodymų padarius kitus nusikaltimus, prieš pat senaties termino suėjimą, įtariamiesiems gali būti pareikšti kaltinimai kitais nusikaltimais. Tokiu atveju abiejų bylų senaties terminas gali būti atidėtas ilgam. “Žmonės dirba, renkame kruopelę prie kruopelės, todėl yra pozityvių poslinkių”, - tikino A.Kliunka.
Šešiolika nepasisekusių ir vienas pavykęs perversmas
Istorikai mena, kad 1918-1940 m. Lietuvoje buvo iš viso 17 bandymų įvykdyti valstybinį perversmą. Tačiau ne visuose jų dalyvavo kariuomenė. Pavyko tik vienintelis perversmas, įvykdytas 1926 m. gruodžio 17 d., kai kariuomenė nuvertė tuometinį Prezidentą Kazį Grinį ir išvaikė parlamentą. Tuomet Prezidentu tapo Antanas Smetona. Dar vieną perversmą 1934-aisiais rengė generolas leitenantas Petras Kubiliūnas ir ekspremjero Augustino Voldemaro vadovaujamas radikalusis tautininkų sparnas. Sąmokslininkai siekė nuversti A.Smetoną, bet saugumo tarnybos susekė jų užmačias.
“1993-iaisiais politinės partijos elgėsi įžvalgiai ir nesinaudojo savanorių maištu tarpusavio politinėje kovoje”, - komentavo A.Kliunka, bet jis nemano, kad savanorių maištas galėjo peraugti į karinį perversmą.
