Kur leidžiate vasaros atostogas?
Savaitės apklausa:
0
Savanoriškai įsipainiojęs tinkluose
2004-11-06
Jūratė KUZMICKAITĖ
Vilniaus savivaldybę puošiančios prieštaringai vertinamos skulptūros autorius sako, kad jam patinka net pačios aršiausios nuomonės
“Ačiū Dievui, kad praeina parodų atidarymai. Tada jau galima pradėti ramiai gyventi ir džiaugtis paroda”, - juokdamasis kalbėjo vilnietis menininkas Saulius Vaitiekūnas.
Sostinės “Vartų” galerijoje šiuo metu eksponuojama 51 m. lietuvio S.Vaitiekūno ir trisdešimtmečio portugalų skulptoriaus Nuno Vasos instaliacija “Enternet”.
Ši tinklą vaizduojanti instaliacija, kaip ir daugelis kitų S.Vaitiekūno darbų, sulaukia kardinaliai skirtingų vertinimų.
Tinklą nusineriame patys
“Apskritai parodos yra įdomus dalykas, - sako S.Vaitiekūnas. - Kiekvienas jose pamato nebūtinai tai, ką tu ketinai parodyti. Dabar “Vartuose” eksponuojamos N.Vasos aliuminio kompozicijos ir mano su juo Portugalijoje sukurta bei šiemet Lisabonoje parodyta instaliacija “Enternet”, kas, žinoma, turėtų kalbėti apie internetą”.
“Tačiau kai pagalvoji, kvietimas įkliūti į tinklą gali būti nebūtinai raginimas pasinerti į internetą, - svarsto menininkas. - Tinklo idėja man nudribo Portugalijoje slampinėjant palei vandenyną. Ji buvo tarsi kvietimas atitrūkti nuo kasdienybės ir pažvelgti į ją kitomis akimis”.
“Debesų tinklas, kuris driekiasi virš mūsų galvų, manifestuoja neribotos laisvės idėją, - aiškina S.Vaitiekūnas. - Tačiau užsikuitę savo kasdienybėje ir savo problemose mes pamirštame pakelti galvą į dangų ir suvokti, kad esame laisvi kaip tie debesys. Ta laisvės situacija yra mums duota. O tai, kad mes negalime ja pasinaudoti, visų pirma mūsų problema. Mūsų pačių, o ne pasaulio ar valdžios, nunertas tinklas”.
Atsidūręs ten, kur labiausiai norisi
- Į kokius gyvenimo tinklus buvote ar esate įsipainiojęs pats?
- Žinoma, kad esu beviltiškai įsipainiojęs į savo tinklus, - nusijuokia S.Vaitiekūnas. - Esu įsipainiojęs į savo meninę situaciją, į savo darbus. Man patinka būti tuose tinkluose. Kita vertus, gal patinka todėl, jog sau pasilieki galimybę - štai norėsiu ir išeisiu. Nors tai tik iliuzija, tik dar vienas tinklas. Bet aš visiems linkiu būti tokiuose tinkluose, kuriuose norėtųsi būti.
- Ką darytumėt, jei nedarytumėt meno?
- O aš negaliu nieko kito daryti... Manau, kad savo gyvenime kiekvienas mes atsiduriame ten, kur galime daryti geriausia, ką sugebame. Man atrodo, kad nieko geresnio nei tai, ką darau šiuo metu, aš daryti negaliu. Negaliu ir nenoriu. Tai yra tas variantas, kurio, kartoju, galėčiau palinkėti visiems.
- Kelintoji Jums yra ši paroda?
- O, kad net nežinau... Tiesą sakant, net neskaičiavau. Buvo 17 ar 18 personalinių mano parodų, buvo parodų, kuriose dalyvavau su kažkuo. Nepasakyčiau skaičiaus.
Nuo “fu” iki šedevro
Ypač energingai S.Vaitiekūno pavardė buvo linksniuojama, kai naujajame Vilniaus savivaldybės dangoraižyje atsidūrė jo darbas “Chronos”.
Atsiliepimų bei vertinimų pasigirdo itin kontroversiškų. Vieni žavėjosi ir gyrė už idėją, kiti baisėjosi ir vadino S.Vaitiekūno skulptūrą gana tiesmuku froidistiniu simboliu.
“Tai mane labiausiai ir džiugina, kad sulaukiau pačių įvairiausių atsiliepimų, - neslepia menininkas. - Pradedant “fu” ar “š...”, baigiant: “Geras. Dar ilgai niekas nieko panašaus nepadarys”.
“Kraštutinės nuomonės rodo, kad viskas yra gerai, - įsitikinęs skulptūros autorius. - Tiesa visuomet yra kažkur per vidurį. Aš pats nesakau nei taip, nei ne, nei “š...”, nei šedevras. Tiesiog tai turėjo atsirasti, ir tai atsirado. Vertinimai, mano manymu, nėra labai svarbūs”.
S.Vaitiekūnas sako, kad jam įdomu, kaip žmonės šifruoja šio jo darbo idėją. “Tai gali būti, sakykime, pasaulio medis, - sufleruoja jis. - O kažkas gali interpretuoti ir falocentriškai. Bet tai gali būti ne tik falas, bet ir krivulė! Arba valdžios skeptras. Taigi reikšmių - begalė, ir labai priklauso nuo paties meno vartotojo, “skaitytojo”, kiek jis sugeba perskaityti, įeiti į tuos archetipus”.
Sostinės meras susižavėjo
Puspenkto metro aukščio skulptūra “Chronos” (lietuviškai - “Laikas”) sukonstruota iš laikrodžių detalių bei veikiančių laikrodžių. Be jų, pasak autoriaus, darbui prireikė per 7000 pjūklų diskelių.
“Laikrodžio dantračių ir pjūklų diskų miksas” - taip savo skulptūrą vadina S.Vaitiekūnas. “Laikas irgi pjaustomas - kaip medis ar metalas”, - tvirtina jis.
“Man kūrinys ateina kaip apreiškimas. Jis ateina jau užbaigtas, - pasakoja menininkas. - Paskui aš galiu jį apžaisti kažkokiais savo suvokimais, tekstais, bandymais įsigilinti, kas ką galėtų reikšti. Tų prasmių gali būti begalės, ir jų šifravimas vyksta ne kasdienės sąmonės lygmenyje. Bent jau man norėtųsi tuo tikėti”.
Paklaustas, kokią, jo manymu, “Chronos” prasmę įžvelgė Vilniaus meras Artūras Zuokas, panoręs šia skulptūra papuošti naująjį Savivaldybės dangoraižį, S.Vaitiekūnas prisipažįsta neįsivaizduojąs.
“Man pasirodė, kad tas darbas jam labai patiko. Kaip to įrodymas yra faktas, jog “Chronos” stovi Savivaldybėje, - paaiškina menininkas. - Ir tai ne vienintelis mano darbas, kuris patiko Zuokui”.
Prikėlė gyvenimui bažnyčią
S.Vaitiekūno “Chronos” A.Zuokas išvydo Šv.Kotrynos bažnyčioje tuomet, kai menininkas su kolegomis ėmėsi Šv.Kotrynos bažnyčios gaivinimo akcijos. “Mes ją sutvarkėme, išvalėme, pradėjome ją naudoti meninėms akcijoms. Tai buvo “Vartų” galerijos idėja - apleistą, apšnerkštą sakralinį statinį prikelti gyvenimui”, - pasakoja menininkas.
“Kartu su Savivaldybe “Vartų” galerija surengė Vilniaus plenerą Šv.Kotrynos bažnyčioje, - prisimena S.Vaitiekūnas. - Paskui jau Donatas Katkus ėmė rengti toje bažnyčioje koncertus, mes kasmet vis suorganizuodavome kokią nors meninę akciją. Ir štai po trejų metų pastangų šioje bažnyčioje jau verda darbai. Ji dabar aptraukta tinklu, pastoliais laipioja statybininkai, ji restauruojama”.
“Vadinasi, žmogaus valia, noras, idėja šiaip sau neprapuola. Nė viena tikra pastanga nesibaigia be rezultato,” - reziumuoja menininkas. Rezultatai, pasak S.Vaitiekūno, gali būti ir metafiziniai.
Prieš ketverius metus jis sukūrė darbą, pavadinimu “Žinia”. “Pro praviras duris į galeriją griūva aštuonios tonos akmenų, - apibūdina instaliaciją autorius. - Ta griūtis simbolizavo žinią pasauliui. Dabar tie akmenys sumūryti aplink namą į grindinį, bet 2000-aisiais, dar prieš rugsėjo 11-osios įvykius JAV, intuityviai sukurta “Žinia” išreiškė kažkokią grėsmės nuojautą. Tie akmenys perspėjo apie artėjimą kažko negero. Ir jie buvo teisūs”.
Kaip daugiavaikė motina
Daugybė S.Vaitiekūno darbų puošia privačius ir visuomeninius interjerus. Tačiau paklaustas, koks darbas jam mieliausias, kurio jis ilgėtųsi lyg savo vaiko, menininkas nusijuokia: “Aš - kaip daugiavaikė motina, kuri tikrai negalėtų pasakyti, kurį iš vaikų myli labiausiai”.
“Reikšmingiausias darbas yra tas, kurį darai tuo metu, - paaiškina S.Vaitiekūnas. - Jis reikalauja maksimalaus dėmesio. Turi atidėti į šoną visą kitą savo gyvenimą ir pasišvęsti vien jam”.
Į klausimą, kas, jo žodžiais tariant, yra “visas kitas gyvenimas”, menininkas atsako paprastai: “Tai - pasirengimas kitiems darbams. Tiesą sakant, aš nieko kito ir nedarau. Visas mano laikas, pinigai, jėgos skirtos tam, kad galėčiau susipirkti kažkokius įrankius, instrumentus, detales. Taip jau yra. Ne, tai geras klausimas - kas, be darbo, yra mano gyvenimas. Gal aš jo ir neturiu?”
Atsiprašymai moterims ir automobiliui
- Kiek Jūsų lieka moterims, automobiliui, buičiai?
- Su manimi, ko gero, sudėtinga... Ir moterims, ir automobiliams, ir buičiai. Deja, jiems aš negaliu skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Visi jie nusipelnę mano dėmesio, bet gal tiesiog turėtų palaukti, kol aš susirgsiu ar dar kas su manimi atsitiktų, ir tada jau galėčiau skirti visą save?
- Panašu, kad šiek tiek graužiatės, jog didžiausias Jūsų prioritetas yra darbas.
- Hm. Na, sakykime, kartais jaučiuosi truputį kaltas. Todėl norėčiau atsiprašyti savo automobilio, kuris tuoj išleis paskutinį kvapą, nes aš jo tinkamai neprižiūriu. Ir, žinoma, dėl chroniškos mano dėmesio stokos reikia atsiprašyti visų buvusių, esamų ir būsimų moterų.
- Ar Jūsų atsiprašymas būtų skirtas ir buvusiai žmonai Nijolei Oželytei?
- O Viešpatie, tai savaime suprantama. Atsiprašau jos ir visų moterų, kurioms man nepavyko, nepavyksta ir, jaučiu, nepavyks skirti tiek dėmesio, rūpesčio, laiko, kiek jos vertos ir kiek norėtų.
