Šaržų herojai - nuo įžymybių iki nusikaltėlių


2003-10-25
Jūratė KUZMICKAITĖ
Šaržų herojai - nuo įžymybių iki nusikaltėlių
Piešdamas humoristinius žmonių portretus, dailininkas spėja ir perprasti charakterį, ir įsimylėti

Tikroji Zenono Tarakevičiaus profesija yra animatorius. Jis buvo pirmojo lietuviško animacinio filmo “Vilkas ir siuvėjas”, sukurto 1964-aisiais, autorius.

Tačiau jau daugiau nei 20 metų Z.Tarakevičius piešia žmonių šaržus. “Šaržavimas mane taip patraukė, kad išėjau iš Lietuvos kino studijos ir atsidėjau vien šiam pomėgiui”, - pasakoja 64 m. vyriškis.

Klientą pamatė kriminalinėje kronikoje

Jį, pasisodinusį prieš save eilinę “auką”, galima išvysti ir Kaune, ir Vilniuje, o vasarą dažniausiai Palangoje, kur Z.Tarakevičius praleidžia visą sezoną, po kurio jo šaržų kolekcija pasipildo naujais piešiniais.

“Mano kolekcijoje - apie 500 šaržų, - pasakoja jis. - Bet kiek esu jų nupiešęs per 20 metų, tikrai nesuskaičiuočiau. Beviltiška. Kolekcijai atrenku vieną šaržą gal iš tūkstančio”.

Z.Tarakevičius šaržuoja mažus ir didelius, žinomus politikus ir paprastus žmones, sportininkus ir scenos įžymybes.

“Kartą “Litexpo” parodoje prie manęs priėjo keletas itin gerai apsirengusių vyriškių, - prisimena jis. - Paprašė nupiešti jų šaržus. Piešdamas, gerai įsižiūrėjęs į veidus, į charakteringus bruožus, intuityviai pajaučiau, kad šie žmonės kažkaip susiję su nusikalstamu pasauliu. Po kiek laiko vieną jų pamačiau per televiziją - kriminalinėje laidoje kaip sulaikytąjį”.

Nusidriekė ilga eilė

Z.Tarakevičius piešti šaržus pradėjo dar besimokydamas dailės mokykloje. Jis paslapčia šaržuodavo savo draugų veidus, o parodžius piešinį, visi krisdavo iš juoko.

Rimtai šaržuoti jis pradėjo dirbdamas Radijo gamykloje graviruotoju. “Buvo berods 1981-ieji, kai man pasiūlė dalyvauti tautodailininkų šventėje Vilniuje. Pilies skersgatvyje aš turėjau piešti žmonių šaržus, ir net buvo leista imti po rublį už kiekvieną darbą”, - prisimena jis.

“Tikrai nesitikėjau to, kas ten ėmė dėtis, - juokiasi Z.Tarakevičius. - Prie manęs išsirikiavo tokia eilė, kad net apstulbau. Visų norinčiųjų niekaip negalėjau spėti nupiešti”.

Tačiau nuo tos dienos jis suprato, kad šaržai yra tai, ką žmonės nuoširdžiai mėgsta.

Šaržuojant sklando amūrai

Vienam šaržui Z.Tarakevičius skiria apytikriai nuo 5 iki 10 minučių. Per tą neilgą laiką, kol gimsta linksmas, kartais neįtikėtinai taiklus jo kūrinys, neretai nutinka įdomių dalykų.

“Būna, kad aš net įsimyliu, - rimtai sako Z.Tarakevičius. - Jei man pozuojanti moteris yra žavi, jei ji kažkuo “užkabina” širdį... O, tuomet visko gali atsitikti. Aš labai jausmingas”.

Paklaustas, kiek tokiu atveju, kartų per vasarą jis įsimyli, šaržuotojas šypsodamasis atsako: “Daug. Bet pozuotoja dažniausiai nueina nusinešdama visas viltis...”

Būna ir ašarų

Z.Tarakevičius sako, kad vyrai ir moterys į jo šaržus reaguoja skirtingai. “Vyrai labiau apdovanoti humoro jausmu. Moterys nori būti gražios. Jos tiesiog taip ir paprašo: nupieškite mane gražią”, - kalba šaržuotojas.

“Tada aš atsakau, kad gražiai piešti nemoku, ir paprašau duoti man laisvę”, - pasakoja Z.Tarakevičius. “Šaržas negali būti nei gražus, nei negražus, - aiškina jis. - Šaržas gali būti tik vykęs arba nevykęs”.

Paklaustas, ar yra buvę, kad pamatęs savo šaržą žmogus pasipiktintų ar apsipiltų ašaromis, Z.Tarakevičius neslepia, jog pasitaiko visko.

Pasak jo, dažniausiai įsiskaudina vaikai. “Pamato vaikas savo šaržą ir ima verkti. O tėvai - patenkinti. Jie sako: nieko, po kelerių metų jam patiks. Esu tikras, kad taip ir bus”, - šypsosi šaržuotojas.

Močiutė didžiavosi raukšlėmis

“Niekada nepataikauju žmogui, kurį piešiu”, - sako šaržuotojas. Vieną kartą Z.Tarakevičius piešė aštuoniasdešimtmetę močiutę, ir galbūt tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis sudvejojo: nuslėpti vieną kitą raukšlę ar ne. “Galvoju sau: jos veidas labai gražiai, išraiškingai raukšlėtas, tačiau gal ji įsižeis. Juk moterys taip bijo raukšlių”, - prisimena jis.

“Man taip besvarstant, močiutė, lyg atspėjusi mano mintis, staiga taria: “Tik nesumanykit nuslėpti bent vieną mano raukšlę. Jos - mano gyvenimas”, - pasakoja Z.Tarakevičius.

Jo šarže liko visos pozuotojos raukšlės. “Ir tai buvo nuostabus piešinys. Tos močiutės veidas atrodė lyg švytintis, lyg knyga”, - neslėpdamas susižavėjimo kalba jis.

Prezidentas sumokėjo dvigubai

Nors Z.Tarakevičius sako, kad labiausiai jam patinka piešti paprastų žmonių veidus, jis yra nupiešęs kone visų žinomų šalies politikų šaržus. Dažniausiai - iš TV ekrano ar nuotraukų spaudoje.

Tačiau Juozas Olekas jam pozavo savo noru, ir ne vienas, o su visa šeima. Pozavo ir Algirdas Brazauskas - dar tuomet, kai ėjo šalies Prezidento pareigas.

“Tai nutiko Vilniuje, tarptautinėje parodoje, - prisimena šaržuotojas. - Prie mano šaržų parodėlės priėjo A.Brazauskas su palyda ir susidomėjęs stabtelėjo. Aš pasisiūliau nupiešti jo šaržą, jis sutiko. Prezidentas labai neturėjo laiko, tad mano darbui buvo skirta mažiau nei 5 minutės. Bet aš suspėjau”.

Paklaustas, kaip reagavo A.Brazauskas, išvydęs savo šaržą, Z.Tarakevičius sako: “Gerai reagavo. Padėkojo, paspaudė ranką ir sumokėjo dvigubai daugiau nei kainuoja mano darbas. O tą šaržą aš jam padovanojau”.

Lietuvės nori būti tik gražios

Nupiešęs tūkstančių tautiečių šaržus, Z.Tarakevičius turi savitą nuomonę apie lietuvišką charakterį. “Tai, kad lietuviai vadinami uždarais ir santūriais, yra visiška tiesa, - kalba jis. - Pasakysiu dar daugiau: lietuviai yra labai susikaustę, suvaržyti savo viduje. Susidūriau tik su labai retomis išimtimis”.

“Moterys paniškai bijo būti negražios, - pasakoja šaržuotojas. - Jos pozuoja ir tari laukia komplimento. Pastebėjau, kad vyrai kur kas mažiau kompleksuoja dėl savo išvaizdos. Jie į savo šaržą žiūri gerokai paprasčiau, su humoru”.

“Kartą Palangoje sportuodamas susimušiau akį, - prisimena Z.Tarakevičius. - Taip, su mėlyne po akimi, ir išsirengiau piešti. Nupiešiau tokio vyriškio šaržą, o jis, pažvelgęs į piešinį, ir sako: “Dabar man aišku, už ką tau pamušė akį. Tuo mėlyne pasipuoš ir antroji”.

“Tai buvo humoras. Iš tikrųjų šaržas jam labai patiko”, - juokiasi Z.Tarakevičius.