Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Santūri advento pradžia
2002-12-14
Pirmąją advento savaitę knygynų naujienų lentynose įprasto prieškalėdinio pagyvėjimo dar nesijautė - matyt, leidėjai ir jų produkcijos platintojai kantriai lūkuriuoja, kol naujienoms išmuš dovanų pirkimo valanda. Antra vertus, reikia būti arba itin išrankiam, arba perdėm viskam abejingam, kad dabartiniame lektūros sraute, net vieną kitą savaitę jam sulėtėjus, neberastum ničnieko patrauklaus nei savo estetiniam skoniui, nei paprasčiausiam smalsumui patenkinti.
Deanas Koontzas
- viena iš “literatūrinio Holivudo” įžymybių (kaip, tarkim, Stephenas Kingas ar Johnas Grishamas), kurių knygos pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje leidžiamos didžiausiais tiražais. Šis bestselerių autorius, rašytojas milijonierius, populiarus amerikietiškojo mentaliteto “publikos numylėtinis” lietuvių skaitytojui neblogai pažįstamas kad ir iš “Eridano” leidyklos pradėtos, o šiuo metu priblėsusios serijos “Populiarusis supertrileris” leidinių (“Griaustinio namai”, “Šalta liepsna”). Dar vieną, gerokai naujesnį, jo romaną “Šią įsimintiną dieną” išleido leidykla “Algarvė”. Autoriaus populiarumo šiuo atveju nederėtų tapatinti su banalumu, lėkštumu ar panašiais vertinimais - nebent patikėtume, kad vadinamasis “masinis skaitytojas” (tiek lietuvių, tiek globalizuotų Vakarų apskritai) seniai būtų pasibodėjęs kvantinės mechanikos socialinėmis interpretacijomis: esą kiekvieno žmogaus gyvenimas painiai susijęs su kitų žmonių gyvenimais giliame, subatominiame fizikinio pasaulio lygmenyje. Beje, prie panašios problematikos prisilietė ir kaunietis rašytojas Liudas Gustainis šiemet išleistame savo romane “Peržengti prarają”, tik jai nesuteikė tokios populiarios formos su ryškiais detektyvo elementais, kaip pastarajame, aiman, striukai išverstame, todėl stilistinę skaitytojo klausą kiek žeidžiančiame Deano Koontzo kūrinyje.
Jokių filosofinių, pseudofilosofinių teorijų ar fizikiniais gamtos dėsniais paremtų socialinio gyvenimo koncepcijų, išskyrus kovą už būvį, nepuoselėja kitas ganėtinai populiarus anglosaksų rašytojas Jackas Higginsas nuotykiniame romane “Atpildo valanda” (išleido “Jotema”) . “Geriečiai” slaptosios žvalgybos agentai ir Baltųjų rūmų apsaugos darbuotojai čia po visą pasaulį vaikosi “blogiečius” mafijozus, nužudžiusius drąsią ir žavią žurnalistę. Kinematografiško stiliaus tekstas už panašaus pobūdžio nepublikuotus filmų scenarijus galbūt pranašesnis bent jau tuo, kad skaitytojas gali, anot vienos rusų TV laidos, pats pabūti režisieriumi ir šitokiu būdu išvengti dar ir holivudiškų kovinių filmų, ne vien kriminalinių romanų, štampų.
Dar viena “Jotemos” išleista knyga - amerikiečių rašytojos Fernos Michaels romanas “Pilkoji pelytė” labiau skirta moterims, o taikant kinematografo plačiai vartojamus žanrų įvardijimus, atitiktų “psichologinę dramą”. Jos problematika, kaip dabar įprasta sakyti, - feministinė: pagrindinę romano veikėją Džeinę visą gyvenimą persekioja jos akivaizdoje jaunystės draugei Betei prievartautojų padaryta skriauda, dėl kurios ši prieš pat savo vestuves nusižudo.
Sulaukėme laikų, kai savo prisiminimų knygas, dailiai įrištas į kietus celofanuotus viršelius, pradėjo leisti buvę... pankai. “Charibdės” leidykla skaitytojams pasiūlė Nėriaus Pečiūros memuarus “Aš ir Atsuktuvas”. Autorius, SSRS perestrojkos ir Lietuvos atgimimo Sąjūdžio laikotarpiu bene garsiausias vietinis pankas, pravarde Atsuktuvas, pasakoja apie savo ir savo bičiulių Varveklio, Peroksidinės Kekšės ir kitų anuomet spaudos plačiai reklamuotų kontrakultūros atstovų audringą jaunystę, santykius su tėvais, milicija ir saugumiečiais, psichiatrais, pankroko grupės “Už tėvynę” koncertinius vojažus po Lietuvą ir Pabaltijo respublikas. Pečiūra pasakoja trečiuoju asmeniu, sąlyginai atsiribojęs nuo pagrindinio herojaus, tokia literatūrine mistifikacija tarsi mėgindamas “apžaisti” savo gyvenimo metamorfozę - tapsmą “tvarkingu piliečiu”.
Dar trejetą knygų vakar įvykusio Lietuvos rašytojų suvažiavimo išvakarėse išleido LRS Kauno skyriaus nariai, padidindami ir šiaip jau veikiausiai rekordinį šių metų kauniečių rašytojų knygų skaičių.
Dramaturgas Gediminas Jankus, vis nesulaukdamas režisierių dėmesio originaliajai lietuvių dramaturgijai, dvi savo naujas pjeses “Mėnesienos namai. Kunstkamera” pateikė spausdinta forma, kurias išleido “Nemuno” žurnalas. Abiem kūriniams būdinga ekspresyvi, energinga stilistika, šiam autoriui įprasti sunkiai tramdomi emocijų proveržiai (J.Vaitkaus teatro mokykla?), pastaruoju atveju dar labiau paryškinti farso, grotesko bei absurdo situacijų, o konkrečios žmonių tarpusavio santykių, valdininkų dvasinio išsigimimo temos nubrėžiamos tiktai punktyriškai.
Leidykla “Naujasis lankas” išleido Rimanto Kluso, šįsyk prie savo vardo pridūrusio dar ir tėvo Petro bei motinos Elenos vardus (ironiška reakcija į nūnai tarp menininkų paplitusią madą pasirašinėti keliais vardais), naujų humoristinių eilėraščių, epigramų ir poemėlių rinkinį “Pravirkęs viena akimi”. Tęsiantys K.Binkio, A.Dabulskio liaudiškąją pašaipaus dienos aktualijų komentavimo tradiciją R.Kluso eiliavimai vis dėlto ne tokie kandūs ir aštrūs kaip minėtų autorių - juose dažniau vyrauja kur kas šviesesne, atlaidesne pasaulėjauta paremtas komizmas.
Aldona Ruseckaitė
savo naujajame lyrinių tekstų rinkinyje “Laikinai amžinai” (išleido “Linos pasaulis”) bando tramdyti formą, dešimtyje eilučių sutalpinti, išgryninti tekstą. Turint galvoje prieš tai išėjusį poetės kūrybos rinkinį su akivaizdžiu neapvaldyto, pasklido poetinio kalbėjimo srautu, suprantama, naujasis tiktai džiugina: dabar kur kas lengviau A.Ruseckaitės eilėraštį aprėpti, įsiminti, neįklimpti į tirštas barokiškas puošmenas. Gaila, formos prasme knygos originalumą trikdo bendras literatūrinis fonas - prieš keletą mėnesių išleistas A.Mikutos “Aštuoneilių” rinkinys ir, žinoma, prieš penkiolika metų išėjusios R.Keturakio eilėraščių knygos pavadinimas “Amžinai laikinai”...
Šiuo metu leidyklos daug dėmesio skiria pasaulio globalizacijos problemoms (suprantama, čia didžiausią įtaką turi šias knygas finansuojantys ALF’as ir Atviros visuomenės institutas Budapešte). Praėjusioje apžvalgoje minėjome J. Tomlonsono “Globalizaciją ir kultūrą”, o šįsyk turime dar platesnį Didžiosios Britanijos kolektyvų mokslininkų veikalą “Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra”. Anot Peterio Dickeno iš Mančesterio universiteto, “autoriai kritiškai vertina globalizacijos sąvoką, kuria dažnai piktnaudžiaujama, labai įtikinamai ir suprantamai įteigia mums kur kas kūrybiškesniais politiniais argumentais atsakyti toms jėgoms, kurios šiuo metu įvairiais būdais transformuoja visuomenę”.
Lengvam ir smagiam laisvalaikio pasiskaitymui arba, galima sakyti, tiesiog pasivartymui - vokiečių autorių Walterio Kramerio ir Gotzo Trenklerio “Tyto alba” išleista knyga labai ilgu pavadinimu “Jūs irgi taip manėte? 400 klaidingų nuomonių ir nesusipratimų nuo Advokatų iki Žvaigždžių”. Joje abėcėline tvarka skelbiami 400 straipsnių, skirtų kokiai nors vienai klaidingai nuomonei (mitui, prietarui, nesusipratimui, nelogiškai išvadai), kurią autoriai čia pat argumentuotai paneigia.
jonvab@takas.lt
