Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Sąmokslų teorija ir praktika
2004-02-14
Pagal propagandos ir įtaigos teoriją, kokį nors teiginį (nebūtinai pagrįstą) reikia operatyviai ir garsiai pateikti ir po devynių dienų, jam gęstant, papildomai palaikyti. Tada galima tikėtis teigiamo rezultato. Tuo sėkmingai naudojamasi ir šiandien, deja, dažniausiai nešvariems tikslams.
Vienas už visus, visi prieš vieną
Praėjusių metų spalio 30 dieną pirmiausiai per LNK televizijos kanalą, o vėliau ir per kitus kanalus pranešta, kad Prezidentas Rolandas Paksas bei jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Remigijus Ačas susiję su tarptautine mafija ir nedraugiškos šalies žvalgyba. Šį sensacingą teiginį nedelsiant paskleidė visa Lietuvos žiniasklaida. Remtasi Valstybės saugumo departamento (VSD) slapta pažyma.
Išpūtus dalyko esmę iki valstybinės reikšmės nusikaltimo lygio (nors nusikaltimo sudėties nebūta), sudaroma laikinoji komisija galimoms grėsmėms nacionaliniam saugumui tirti, kurios daugumą sudarė opoziciškai Prezidento atžvilgiu nusiteikusių partijų atstovai. Kai kurie jos nariai, dar neprasidėjus tyrimui, viešai deklaravo Prezidento kaltumą. Seimo Pirmininkas ne sykį tikino, kad Seimo komisija privalo pateikti ne teisinį, o politinį įvertinimą, tarsi visas šis svarstymas vyktų blogos atminties partkomo posėdyje. Todėl kalbėti apie šios komisijos išvadų teisinį pagrįstumą yra gana problemiška.
Įtampos palaikymui ir visuomeninės opinijos formavimui kai kurie Seimo nariai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai imasi viešai koneveikti Prezidentą įvairiais epitetais: Prezidentas - nulis, erelis su vištos galva, parsidavėlis, bailys ir pan. Apie pagarbą Lietuvos žmonių išrinktam valstybės vadovui (taip pat ir tiems žmonėms) ir apskritai apie elementarų padorumą čia kalbėti netenka. “Aukščiausią“ savo intelekto lygį opozicionieriai parodė tada, kai Prezidento rinkimų šūkiais “papuošė” šiukšlių konteinerius ir jo vardu pavadinę tualetinį popierių ėmė jį reklamuoti per nacionalinę televiziją. Jokia demokratija čia net nekvepia, veikiau kuo kitu. Visa ši bakchanalija didžiuliais mastais, operatyviai tiražuojama žiniasklaidoje, o paskui virkaujama, kad kitos valstybės į mus ėmė žiūrėti kreivai.
Kas Ciesoriaus - Ciesoriui
Dar neprasidėjus Prezidento apkaltos procesui, savo verdiktą paskelbė Vyskupų konferencija: visuomenės gėrio vardan Prezidentas turi paaukoti asmeninį gėrį, t.y. atsistatydinti. Sunku atspėti, kuo vyskupai išmatavo visuomenės gėrį. Juk būtent Lietuvos visuomenė, o ne vyskupai, išrinko Prezidentą. Vadinasi, visuomenė ir nuspręs, kas jai geriau. Todėl, ar nevertėtų palikti, kas Ciesoriaus - Ciesoriui, kas Dievo - Dievui.
Prisiminus, kaip aktyviai iš bažnyčių sakyklų buvo agituojama už V.Adamkaus kandidatūrą Prezidento postui užimti, galima nesistebėti jos hierarchų nusivylimu rinkimus pralaimėjus. Tik ar nepersistengė kardinolas A.Bačkis, inicijuodamas Romoje antiprezidentines akcijas? Norėtųsi tikėti, kad Šventasis Tėvas to nežino. Jis tikrai nuliūstų, sužinojęs, kad vis daugiau tikinčiųjų smerkia tokius veiksmus. Argi tai ne tautos skaldymas, kuriuo kaltinamas Prezidentas?
Šiandien, vadovaudamiesi vien nuogirdomis, nesant juridiškai pagrįstų motyvų, atsistatydinti Prezidentui pataria ar reikalauja Seimo Pirmininkas, premjeras, kadenciją baigęs šalies vadovas V.Adamkus, vyskupai, kūrybinės inteligentijos, mokinių ir studentų atstovai ir t.t. Todėl kyla pagrįstas klausimas: iš kur atsirado toks vieningas linčo teismo siekimas? Ką visa tai turi bendra su teisinės valstybės samprata ir racionalia logika? Norom nenorom peršasi išvada, kad siekiama ne tautos vienybės, o sudaryti visuotinumo įspūdį organizuojant įvairių grupuočių akibrokštus.
Kaip kuriama priešprieša
Seimo narių grupės teikimo dėl apkaltos proceso Prezidentui projekte jis kaltinamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką pagal šešis punktus. Kadangi šis dokumentas sudarytas remiantis laikinosios Seimo komisijos išvadomis, tai jis savo turiniu taip pat yra daugiau politinis negu teisinis įvykių ir veiksmų vertinimas.
Minėtus šešis teikimo punktus galima būtų sutraukti į du. Pirma, Prezidentas dėl savo veiksmų tapo pažeidžiamas ir sudaro grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir antra, Prezidentas nepakankamai gerai organizavo bei kontroliavo Prezidentūros darbą. Abiejuose šiuose punktuose įžvelgiama, kad asmeniškai Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Dėl pirmo punkto derėtų pasakyti, kad vadovaujantis logika visi žmonės buvo, yra ir bus pažeidžiami. Todėl tvirtinti, kad kažkas tapo pažeidžiamas yra nonsensas. Kitas dalykas, jei žmogus tapo pažeistas, t.y. neatsispyrė spaudimui ar pagundai ir atliko smerktiną veiką. Tikėtina, kad bus nustatyta, ar Prezidentas yra tik pažeidžiamas, ar jis jau pažeistas ir sudaro grėsmę Lietuvai (nebūtinai nacionaliniam saugumui). Antrasis kaltinimo punktas, tai lyg atgarsis į Seimo nario V.Landsbergio viešą pareiškimą, neva Prezidentūra - tai ne Ačas ir Prezidentas, o Prezidentas ir Ačas. Kitaip tariant, suponuojama nenauja asmeninės atsakomybės idėja, kurią stengiamasi (arba atvirkščiai) įgyvendinti Lietuvos valstybės valdyme jau trylika metų. Deja, vežimas - nė iš vietos. Jeigu dabar Seimas nusprendė asmeninės atsakomybes realizavimą pradėti nuo Prezidento R.Pakso, tai, nors ir keista, bet sveikintina. Tačiau, vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis, asmeninės atsakomybės reiktų pareikalauti ir iš Seimo Pirmininko A.Paulausko (už netinkamų įstatymų priėmimą) ir iš premjero A.Brazausko (už netvarką, kuri dedasi šalyje).
Grėsmė visai kitur
Kaip jau buvo minėta, tai ne Prezidentūros skandalas, o apogėjų pasiekusi valdžių priešprieša, t.y. valdžių krizė. O ji įsiplieskė po to, kai buvo paviešinti teisėjų ir kontrabandininkų ryšiai, išryškinti milžiniški kontrabandos mastai, kilo žemėtvarkininkų ir konsulų skandalai, sužinota apie SAPARD lėšų grobstymą. Visa tai buvo akmenys į Vyriausybės bei Seimo daržą ir gerino Prezidentūros pozicijas ginče, kas turėtų kuruoti Europos Sąjungos reikalus (skirstyti milijardines lėšas ir pelningus europinius postus). Situaciją dar labiau kaitino artėjantys Seimo ir Europarlamento rinkimai.
Ne paskutinį vaidmenį suvaidino asmeninės kai kurių politikų ambicijos ir pralaimėtų Prezidento rinkimų kartėlis. Juk Prezidento V.Adamkaus išrinkimą antrai kadencijai rėmė Seimo pozicija ir opozicija, kairiosios ir dešiniosios partijos, Bažnyčia ir išeivija. Buvo projektuojama “ideali” valdžių piramidė, kurios viršūnėje - socialdemokratinė Vyriausybė, o apačioje toks pat socialdemokratinis Seimas ir Prezidentūra su paklusniu Prezidentu. Virš visko turėjo stovėti socialdemokratų lyderis, premjeras A.Brazauskas. Argi tai nebuvo sąmokslas prieš lietuvių tautą? Todėl visi pralaimėjusieji, tikėdamiesi lengvo revanšo, vieningu frontu stojo prieš grėsmes jiems keliantį Prezidentą R.Paksą. Visa tai buvo įvardyta grėsmėmis Lietuvos nacionaliniam saugumui, o ne jiems patiems.
