Po nedidelės pertraukos ji sugrįžta į aktyvią muzikinę veiklą. Vasaros pabaigoje išleido kompaktinę plokštelę “Mano dainos”, ją vėl matome scenoje. Po akademinių atostogų ji tęsia studijas Muzikos akademijoje. Metų pabaigoje planuoja savo solinį koncertą.

Ji nebijo pasirodyti silpna ir atvirai kalba apie persekiojusias nesėkmes. Prislėgė liga, kurią, padedama mylimo vyro, jau baigia įveikti. Ligos priežastis - beprotiškas gyvenimo tempas, kurio organizmas neatlaikė. Tačiau ji vertina ir šį patyrimą - jis privertė stabtelėti, susimąstyti.

“Dabar mano gyvenime sudėtingas etapas. Man 24 metai. Tarsi pereinu iš nerūpestingos jaunystės į brandą. Nebetenkina seni atsakymai į klausimus, keičiasi vertybės. Bandau suvokti, ko aš pati noriu, kas man svarbu. O aš noriu dainuoti”, - tikina viena talentingiausių jaunosios kartos Lietuvos dainininkių.

- Esate stipri moteris. Pramogų, muzikos pasaulis negailestingas. Jūs nepabijojote prisipažinti, kad pavargote, sustreikavo sveikata.

- Mėgstu atvirumą. Džiaugiuosi, kad neturiu prodiuserio, tai niekas nediktuoja, ką sakyti ir ko ne. Sprendžiu pati. Nors artimieji priekaištauja, kiek, sako, tu čia gali apie tą savo ligą kalbėti. Bet kalbėti reikia. Buvau darboholikė, dėl to ir susirgau. Pervargau. Tokių žmonių Lietuvoje daug. Jaunimui tenka atlaikyti didžiulį spaudimą: jie raginami būti madingi, gražūs, sveiki, siekti karjeros, sukurti šeimą. O juk visko iš karto neįmanoma pasiekti ir to visai nereikia. Niekas nekalba apie saiką, apie dvasinį gyvenimą. Liga man suteikė šansą sustoti, susimąstyti, kur ir dėl ko aš bėgu.

- Nesibaiminote, kad bus sunku sugrįžti į sceną, gerbėjai užmirš, populiarumas išblės?

- Aš nesu iš tų atlikėjų, kurie vaikosi populiarumo, manau, tai matyti ir iš mano dainų. Aišku, jis naudingas, tada sulauki daugiau pasiūlymų, atsiranda daugiau veiklos. Bet aš stengiuosi daryti tai, kas man patinka. Dainuoti tai, ką noriu. Kol kas tai man nelabai sekasi, nepavyksta surasti tinkamų kūrinių, sudaryti repertuaro. Apskritai mano gyvenime daug sunkumų. Kad ir ko imčiausi, stringa, tenka įveikti begales kliūčių. Žiūrėk, kitam einasi tarsi savaime, lyg sviestu patepta, o man - ne, per galvą verstis tenka. O, atrodo, noriu tiek nedaug.

- Kas tas kliūtis padeda įveikti?

- Turiu nuostabius gerbėjus, tuo dar kartą įsitikinau sugrįžusi į sceną po pertraukėlės. Jie yra mano muzikinės veiklos variklis. Dauguma jų yra vyresnio amžiaus, tačiau labai išsilavinę, inteligentiški, nuoširdūs, ir aš didžiuojuosi, kad mano dainos pasiekia jų širdis.  

- Tačiau pernai į Euroviziją išvažiavote ne Jūs. Ne Jūs 2002 metais laimėjote Baltijos šalių jaunųjų talentų konkursą “Fizz Superstar”, nors puikiai jame pasirodėte. Tikriausiai tai ne atsitiktinumas. Muzikos pasaulyje juk irgi veikia povandeninės srovės.  

- Talentas, pastangos, rezultatas dar nieko nereiškia. Juk Lietuva - “švogerių” kraštas. Ryšiai, asmeninės simpatijos ir antipatijos svarbiausia. Vien dėl to man daugelis kelių buvo uždaryti. Neseniai išgirdau, kad Lietuvoje muzikos atlikėjai, žvaigždės pagal ryškumą skirstomi į A, B, C kategorijas. Kaip kokie viešbučiai, suteikiant atitinkamą žvaigždučių skaičių. Kadangi A kategorijoje yra tokios grupės, kaip Yva ar “B`Avarija”, tai aš tik džiaugiuosi, kad nesu grupuojama su jomis.

- Ką kaltinate dėl nesėkmių? 

- Manau, kad toks jau mano likimas. Kai kam atrodo, kad aš per daug skundžiuosi, tačiau nemanau, kad taip yra. Kita vertus, kiekvienas sunkumas kažką duoda, užgrūdina. Todėl aš juos vertinu kaip vertingas pamokas, kurios man tik į naudą, kurios pravers ateityje. Jei tuo netikėčiau, jau seniai viską būčiau metusi.

- Ar sunkiausiais momentais ieškote peties, ant kurio galite paverkti? 

- Negalėčiau apsieiti be vyro, kuris visuomet yra šalia, paramos. Labai palaiko ir šeima, draugai. Artimos draugės, kuriai galėčiau guostis, neturiu. Mano geriausias draugas ir draugė viename asmenyje - vyras. Tačiau ir savyje tenka paieškoti stiprybės, jėgų. Ligą įveikti padėjo ir vaistai. Buvo momentų, kai jaučiausi labai blogai fiziškai, atsirado somatinių negalavimų. Laimė, visa tai dabar jau praeityje.

- Ar jau sugrįžtate į įprastą ritmą - paskaitos, repeticijos koncertai, susitikimai? 

- Pamažu vėl nusistovi pusiausvyra. Su malonumu pasinėriau į studijas Muzikos akademijoje. Tos daugiau kaip metus trukusios atostogos, kurias sąmoningai tempiau tol, kol poilsis įgriso iki gyvo kaulo, tarsi sugrąžino skonį, spalvas, todėl į visus užsiėmimus kimbu su nauju apetitu. Paskaitų kol kas nedaug, koncertuoju irgi retai. Vasarą tik trijuose koncertuose dalyvavau, išleidau plokštelę ir dabar, rudenį, grafikas nėra labai įtemptas. Pavyzdžiui, šį savaitgalį esu laisva, niekur nekoncertuoju.

- Ką veiksite? 

- Dabar su vyru kuriamės savame būste. Tai labai malonūs rūpesčiai. Pagaliau turėsime namus. Bus vietos ir dviem mūsų augintinėms katytėms. Butas su didele virtuve, kurioje man bus erdvės pasireikšti. Iš tiesų gaminti labai mėgstu, ne tik svečiams, draugams, bet ir kasdien, sau, vyrui. Man patinka tradicinė lietuviška virtuvė, labai mėgstu bulves, cepelinus. Tačiau žaviuosi ir indų virtuve. Moku pagaminti keletą patiekalų. Vaikystėje mama manęs prie puodų neprileisdavo, sakydavo, tu, vaikeli, geriau mokykis, grok.

- Kokiu instrumentu grojote? 

- Fortepijonu. Netgi esu baigusi konservatorijoje fortepijono studijas, nors visuomet norėjau mokytis dainavimo, žinojau, kad būsiu dainininke, tačiau estradinio dainavimo nelabai buvo pas ką mokytis, tiesą sakant ir dabar nėra. Mėgstu džiazą, todėl pasirinkau džiazo dainavimo studijas.

- Ką dar kartu su vyru veikiate laisvalaikiu? Dar tikriausiai nespėjote pavargti nuo šeimyninio gyvenimo, juk tik pernai ištekėjote? 

- Šiuo metu džiaugiamės vienas kitu ir buvimu kartu. Būname namuose, parsinešame kokį gerą filmą arba einame į kiną. Vasarą vyras Vytautas daug dirbo, mažai matėmės. Jis baigęs branduolinę inžineriją, tačiau nedirba šioje srityje. Jis oreivis, turi licenciją valdyti oro balionus, dirba privačiame su šia veikla susijusiame versle, todėl teko daug važinėti. Tikrai dar nespėjome viens kitam atsibosti (juokiasi).

- Ir Jūs, ir Jūsų vyras esate šiauliečiai. Tai gal ir vienoje klasėje mokėtės ar viename name gyvenote, o jis buvo pirmoji Jūsų meilė? 

- Ne, mes susipažinome Vilniuje, nors vėliau paaiškėjo, kad turėjome bendrų draugų. Negaliu sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau buvome pažįstami tik dvi dienas, kai nusprendėme apsigyventi kartu ir išbandyti, kas iš to išeis. Drauge pragyvenome pusantrų metų. Tiek laiko užteko įsitikinti, kad esame skirti vienas kitam. Vyro meilė mane labai palaikė sunkiausiais gyvenimo momentais.

- Šiandien daugelis porų gyvena nesusituokusios, o šeimą laiko atgyvena. 

- Aš norėjau vestuvių. Tikrų, tradicinių. Tiesa, mano suknelė nebuvo balta, tačiau ilga. Man patinka šventės, susirinkti kartu su draugais, artimaisiais, pasilinksminti, smagiai praleisti laiką. Tai praskaidrina kasdienybę, yra ką prisiminti. Juk negali visa ko esmė būti vien darbas. Kai kurie muzikantai sako, kad jiems svarbiausia scena, ji atstoja šeimą, jausmus. Man asmeninis gyvenimas yra labai svarbus.

- Tai gal pagalvojate ir apie šeimos pagausėjimą? 

- Aš tai pagalvoju, o vyras dar ne. Nieko, įkalbėsiu. Aš labai noriu vaikų ir nebijau, kad bus sunku juos auginti.

- Gal ir pati esate iš gausios šeimos? 

- Ne, turiu tik netikrą brolį, iš pirmos tėvelio santuokos, vyresnį už save.

- O iš kur tas polinkis į muziką? Gal genuose užkoduota? 

- Mama visą gyvenimą dainavo ir tebedainuoja chore. Tėtis dirbo policijoje, tačiau kuria labai gražias dainas, groja gitara. Ir aš nuo pat vaikystės svajojau dainuoti. Tik neradau, kur galėčiau mokytis, todėl bandžiau pati. Klausiausi įrašų, daug dirbau. Juk man buvo tik 15, kai išleidau pirmąją kompaktinę plokštelę.

- Kaip šeima reagavo į Jūsų nesėkmes? 

- Kritiškai. Ne tik tėvai, bet ir močiutės, kaimynai, nuolatos aptarinėja, kaip aš atrodžiau koncerte, kaip buvau apsirengusi, ar per daug svorio priaugusi, ar per liesa. Kad tik gėdos nepadaryčiau. Vis primena, kad tik nemesčiau mokslų. Bet aš to ir neketinu daryti. Tas spaudimas labai išvargina, pradedi manyti, kad daug ką gyvenime darai ne dėl savęs, o dėl jų. Todėl ir bėgau iš Šiaulių į Vilnių, norėjau to išvengti, troškau savarankiškumo. Tačiau ir dabar, kai esu jau ištekėjusi, budri mamos akis pasiekia. Ji skambina mano dėstytojams, klausia, kaip man sekasi.

- Teko girdėti, kad vaikystėje svajojote apie dailiojo čiuožimo karjerą. Ar dar užsidedate pačiūžas? 

- Tikrai buvau pamišusi dėl čiuožimo. Kai nuvažiuodavau pas gimines į kaimą, tai kol pamėlynuodavau ant užšalusio tvenkinio čiuožinėdavau. Ir dabar, kai randu laiko, skubu į čiuožyklą. Dar šiek tiek užsiiminėju joga, gilinuosi į jos filosofiją. Ji man padeda sunkiais momentais.

- Ar skaitote? 

- Taip, skaityti mėgstu. Šiuo metu man patinka psichologinės knygos. Skaitau apie pyktį, apie vyrų ir moterų santykius. Iš grožinės literatūros mėgstu klasikinius, romantinius romanus. Niekuomet neskaitau moteriškų žurnalų. Jei tik kokį pavartai, tuoj ima rodytis, kad gyveni tuščiai, nes neturi madingiausio švarkelio ar batų, net meilužio, nė to neturi. Svarbu išlikti, nukonkuruoti, suvilioti. Man tai svetima. Niekuomet nežiūriu ir realybės šou.

- O jei pasiūlytų kuriame nors sudalyvauti, nesutiktumėte? Juk pramogų pasaulio žvaigždės tiesiog veržiasi į juos? 

- Labai gerai pagalvočiau.

- Tai gal ir į vakarėlius nevaikštote? 

- Vaikštau, kodėl gi ne. Nesėdžiu namuose užsidariusi. Man patinka su žmonėmis pabendrauti. Turiu tarp dainininkų, muzikantų nemažai draugų.

- Ar Jums svarbūs pinigai? 

- Nesureikšminu jų. Jei yra už ką pavalgyti, nusipirkti vitaminų, stogas virš galvos, ko daugiau reikia? Kai kada jų būna mažai, kai kada - daugiau. Tokie kontrastai atveria akis. Suvoki, kad taip, dabar tu gali nusipirkti gražesnį ar brangesnį daiktą, tačiau laimės tai nesuteiks. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, mažomis smulkmenomis. Puodeliu kavos, nauja kompaktine plokštele, bendravimu su artimu žmogumi.

- Tačiau buvo Jūsų gyvenime ir avantiūristinių momentų. Pavyzdžiui, kai 18 metų išvykote viena pusmečiui į Afriką, Tanzaniją dainuoti restorane. Kaip mama išleido? 

- Sunkiai, tačiau tėčio žodis nulėmė. Jis nusprendė, kad reikia man pasaulio pamatyti. Šį laikotarpį aš vadinu savo kariuomene. Ten pirmą kartą susidūriau su intrigomis, pykčiu. Tačiau įgijau ir naudingos patirties.

- Jei vieną dieną kiltų mintis mesti dainavimą, ką veiktumėte? 

- Anksčiau ar vėliau teks palikti sceną. Svajoju apie pedagoginį darbą. Aš ir dabar turiu vieną mokinę, keturiolikos metų mergaitę, labai gabią, kuri pas mane važinėja mokytis iš kito Lietuvos krašto. Tai man didžiulis malonumas, kad gali kažką duoti kitam.

- Kas Jums svarbiausia gyvenime? 

- Net negaliu pasakyti. Dar tebeieškau atsakymo į daugelį klausimų. Labiausiai rūpi būti santaikoje su savimi. Suvokti, ko man pačiai iš tikrųjų reikia. Kai tai sužinosiu, tada galėsiu atsakyti į šį klausimą.