Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Retorika kaimo tema
2003-09-10
Julius LENČIAUSKAS
Kaime iki šiol gyvena 33,1 procento Lietuvos gyventojų. Politikai supranta, kad trečdalis rinkėjų balsų - ne juokas. Todėl rinkimų programose mirga marga žodžiai apie prioritetines žemės ūkio gamybos kryptis, ekonominę paramą žemdirbiams, stovintiems ant Europos Sąjungos sąlygomis žiaurios konkurencijos slenksčio.
Viliojantys pažadai
Šia tema sukurta pluoštai Vyriausybės nutarimų, ministrų įsakymų, o pernai Seime buvo priimtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Kiek anksčiau Vyriausybė priėmė specialią 2001-2004 metų programą, kurioje taip pat išskirtinis dėmesys žemės ūkio ir kaimo plėtrai. O 2000 metais 9 stambiausios Lietuvos politinės partijos “visomis išgalėmis” žadėjo paremti kaimo žmonių interesus. Tada su Žemės ūkio rūmų vadovais politikos bosai pasirašė susitarimus. Ir vėl skambūs pažadai: papuolę į Seimą (tik už mus balsuokit) išvesime kaimą iš krizės.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme tvirtinama, kad kaimo plėtra ekonominiu, ekologiniu, socialinės ir etninės kultūros požiūriu yra valstybės prioritetinės sritys. O svarbiausi tikslai - sukurti orientuotą rinką, kooperuotą, efektyvų ir konkurencingą žemės ūkio sektorių, sudaryti sąlygas didėti žemės ūkio veiklos subjektų pajamoms, užtikrinti geresnį kaimo žmonių gyvenimo lygį socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms reikmėms tenkinti, gerinti gyvenimo kokybę...
Vyriausybė įpareigota ekonomiškai reguliuoti žemės ūkio ir maisto produktų gamybą, mokėti tiesiogines ir kompensacines išmokas, vykdyti intervencinį žemės ūkio produkcijos pirkimą, skatinti eksportą ir nustatyti valstybei palankią importo tvarką, kasmet iki birželio mėnesio paskelbti kitų metų svarbiausių produktų gamybos kvotas, valstybės remiamus kiekius ir intervencines kainas.
Dokumente numatyta ekonominė valstybės parama investuojantiems į žemės ūkio veiklą, jauniesiems ūkininkams, nutraukiantiems žemės ūkio veiklą, miško priežiūrai ir apželdinimui, žemės gerinimui, kooperacijos plėtrai, žemės ūkio pastatams rekonstruoti ir taip toliau. O 30 straipsnis skelbia: “Asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka”.
Atgrasūs darbai
Politikų kalbose nemaža retorikos. Apie tai, kad kaimas turi didelę kultūrinę svarbą, nes dauguma esame kilę iš kaimo, čia puoselėjami mūsų papročiai ir tradicijos, o dar nenuniokota gamta leidžia puikiai pailsėti. Kiekviena valstybė stengiasi piliečius aprūpinti savo šalyje išaugintais kokybiškais produktais, o žemės ūkis kaimo gyventojams buvo ir pasilieka pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Niekam ne paslaptis, kad žmonių gyvenimo kokybę nulemia jų pajamos. Tai ir išsilavinimas, sutvarkyta buitis, rūpestis sveikata, poilsiu, kultūra ir panašiai. Tačiau vidutinės kaimiečių pajamos kasmet mažėja. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1998 metų, per ketverius pastaruosius metus, kaimo gyventojų pajamos sumažėjo 12 procentų - nuo 336 iki 295,9 lito. Pats didžiausias kaimo skurdinimas įvyko 1999-2001 metais, kai kiekvieno kaimiečio piniginė kas mėnesį vidutiniškai ištuštėjo po 16 litų. Jeigu atsižvelgsime į tai, kad per šį laikotarpį energetiniai ištekliai, technika, atsarginės dalys, trąšos, telekomunikacijos ir kitos paslaugos ženkliai pabrango, tai kaimo žmonių pajamas sumažino dar daugiau.
Pastaruoju metu valdžios žmonės mėgina varyti pleištą tarp miesto ir kaimo gyventojų. Atseit, jeigu daugiau duosi žemdirbiams, tai reikės atimti iš biudžetininkų ir panašiai. Tačiau ne kartą buvo įrodyta, kad racionaliai tvarkantis, o tiksliau, už žemės ūkio produkciją netaikant diskriminacinių kainų, ūkininkai papildomų dotacijų neprašytų, nevargtų ant kelių, ar palikę nešertus gyvulius, būriais netrauktų prie Seimo. Tą akivaizdžiai įrodo 2001 metai, kai valstybės parama kiekvienam kaimo žmogui per mėnesį sumažėjo po 10 litų, tačiau tokią netektį išlygino palankios produktų (ypač pieno ir kiaulienos) supirkimo kainos. Tačiau nuo 2001 metų prasidėjo supirkimo kainų kritimas, kuris užsitęsė iki šių dienų.
Atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų vidutinių pajamų ypač padidėjo (6 procentiniais punktais) 2001 metų pabaigoje. Tada, statistikos duomenimis, miestiečių vidutinės pajamos 24 litais padidėjo, o kaimiečių - 15 litų sumažėjo. Tada miestiečiai sveikatos priežiūrai, buities prekėms, poilsiui, kultūrai galėjo skirti dukart daugiau lėšų. Žemdirbių nepasitenkinimą didina ir tai, kad nuo 2000 metų vis spartesniais tempais didėja Lietuvos bendras vidaus produktas, kyla ir nacionalinio biudžeto skaičiai, o tuo pačiu metu kaimo pajamos vis mažėja. Štai 2001-2003 metais nacionalinis biudžetas išaugo 1,389 milijardo litų, o parama kaimo ir žemės ūkio plėtrai 129 milijonais litų sumažėjo. Šio laikotarpio dotacijos kaimui, lyginant su 1997-2000 metais, sumažėjo beveik dvigubai.
Žlugimo pasekmės
Kaimo gyventojų ekonominė ir socialinė padėtis prastėja dėl pajamų už parduodamą produkciją mažėjimo ir dėl valstybės paramos sumenkinimo. Šios ekonominės žirklės negailestingai sukarpė žmonių likimus. Didėja nedarbas, daugelis atsisako nuostolingai auginti gyvulius, sėti ar sodinti sunkiai ir pusvelčiui realizuojamas žemės ūkio kultūras. Dėl to kaime didėja nusikaltimų, tarp kurių didžiausią vietą užima pačios banaliausios vagystės. Vagiama viskas, kas “ne taip” padėta. Kiek prakutę ūkininkai turi per naktis budėti prie bulvių lauko ar kitaip saugoti sodo bei daržo gėrybes. Vasarą ganyklose piktadariai nugalabija galvijus, gal net dar iš pusiau gyvų gyvulių išpjausto kumpius ir kitus geresnius mėsos gabalus. Nesulaikomai daugėja savižudybių, klesti alkoholizmas, jaunimas išbėga į užsienį ar Lietuvos miestus, palikdami likimo valiai nusenusius tėvus, kuriuos, ypač vienkiemiuose, įsisiautėję banditai dėl keliasdešimties litų tyko nužudyti.
Lietuvos kaimo kitąmet laukia radikalios permainos dėl stojimo į Europos Sąjungą. Ypač trikdo nelygios konkurencijos sąlygos. Kuro, paslaugų kainų kilimas didina gamybos išlaidas ir produkcijos savikainą, o mažėjančios supirkimo kainos valstiečius stumte stumia krizės link. Net stambios žemės ūkio bendrovės tvirtina, kad pajamos šiemet jau nepadengia gamybos išlaidų. Ypač tai ženklu pieno ir mėsos gamyboje. Iki šių metų prasta padėtis buvo ir auginantiems javus.
Tokiomis sąlygomis sunku kalbėti apie laisvas lėšas, kurios mirtinai reikalingos investicijoms dėl gamybos modernizavimo, kokybės gerinimo. Kai tuo tarpu, lyginant su 2000 metais, penkiolikoje ES valstybių vidutinis gyvulių produktyvumas ir laukų derlingumas net 2-3 kartus viršija Lietuvos pasiekimus. Be to, ES bendroji žemės ūkio politika ir kiekvienos valstybės nacionalinės priemonės žemdirbiams užtikrina kur kas didesnes ir stabilesnes pajamas. “Neišjosim” ir ant iki šiol atrodžiusio eiklaus “arkliuko” - sąlyginai pigių gamybos išteklių ir menko darbo apmokėjimo. Įsijungę į ES, turėsime didinti ir darbo užmokestį, ir elektros energijos bei kuro kainos susilygins.
Pagal supaprastintą išmokų schemą, Lietuvos žemės ūkiui iš Europos Sąjungos biudžeto bus skiriama tik 25 procentai to, ką gauna ES ūkininkai. Tai sudarytų 265,35 mln. litų. Tokiomis sąlygomis beveik neįmanoma konkuruoti. Todėl siekiama išmokas padidinti bent iki 40 procentų ES lygio. Tam iš nacionalinio biudžeto papildomai reikėtų skirti 44 milijonus litų. Žemdirbių savivaldos atstovai tvirtina, kad tiesiogines išmokas žemdirbiams reikėtų padidinti bent iki 50 ar 55 proc. Pirmuoju atveju iš biudžeto reikėtų apie 150 milijonų litų, o antruoju - 53 milijonais daugiau.
Menki derybų rezultatai
Žemdirbiai akylai sekė euroderybininkų veiklą. Ne viskas būdavo gerai žinoma. Dirbę Briuselyje diplomatai kur kas labiau džiaugėsi sparčiais derybų punktų “uždarymais”, o ne jų rezultatais. Žemdirbių nuomone, išsiderėtos gana menkos produkcijos pardavimo į ES kvotos. Tačiau pastarieji ūkiniai metai parodė, kad ir jos gali likti neįvykdytos - nebus tiek pagaminta produkcijos. Sparčiai mažėjantys pasėlių hektarai, menkėjantis gyvulių skaičius negali nesumažinti gamybos, nors tiek laukų, tiek gyvulių produktyvumas išaugo.
Žemės ūkio specialistai, pavyzdžiui, Kiaulių augintojų asociacijos prezidentas Kasparas Jurevičius, viešai piktinosi Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) diskriminacija. Pavyzdžiui, lenkų ūkininkai priaugino per daug kiaulių, tačiau gavo iš valstybės paramą ir pigia (dotuota), be didesnių muitų kiauliena užvertė ne tik Lietuvos prekystalius. Eksportuoti be muitų gali ir kaimynai latviai, o Lietuvai PPO taip daryti uždraudusi. Negana to. Lietuva, panorusi eksportuoti į Vakarų valstybes, privalo mokėti tokius eksporto muitus, kad atšaldo bet kokį valstiečių norą parduoti. Ko tada vertos kalbos apie eksporto skatinimą. Visai neseniai valdžia nusprendė, kad Lietuvai būtina nusipirkti tūkstančius tonų... taukų.
Pabaigai prisiminkime Žemės ūkio plėtros įstatymo 30 straipsnį. Apie šio dokumento nevykdymo atsakomybę “įstatymų nustatyta tvarka”. Ar bus iš ko nors pareikalauta atsakomybės? Ir kas dorai žino, kokia ta įstatymų nevykdymo atsakomybės tvarka. Juk valstybės įsipareigojimai, ypač žemės ūkyje, nevykdomi jau ištisą dešimtmetį.
