Pastaruoju metu ryškėja visuomenės susiskaldymas į dvi stovyklas: popkultūros šalininkus ir jiems besipriešinančiuosius. Tačiau ar kritikuojantieji visada yra teisūs, atvirai niekindami brangius dalykus, ar popkultūra visus savo garbintojus paverčia dvasios elgetomis?

Kartą, klausydamasi tėčio pasakojimo apie jo jaunystę, susidariau įspūdį, kad muzikos, kurios tuo metu klausėsi jis, klausėsi ir visi jo bendraamžiai. Tas pats buvo ir su literatūra, klubais, kavinėmis. Atrodo, kad tarp jaunimo nebuvo jokio susiskaldymo į grupuotes, turinčias savo “dievukus”, pamėgtas susibūrimo vietas, literatūros sroves, autorius. Išgirdęs tai, tėtis tik kilstelėjo antakį ir pasakė: “Nesuprantu.”

Tai, kad tuo metu, 1969-aisiais, kai vyko garsusis hipių festivalis “Woodstock’as”, Lietuvos jaunimo žodyne net neegzistavo terminas “hipis”. Dabar Lietuvoje situacija visai kitokia: egzistuoja bene šimtai subkultūrų, besipriešinančių minėtajai popkultūrai. Akivaizdu, kad ne tik pati popkultūra, bet ir požiūris į ją nuolat kinta.

Teiginiui, kad popkultūra žaloja jaunus protus, pritaria daugelis.

Net sunku atrinkti argumentus jam pagrįsti. Nuo grafomanų rašliavos lūžta knygynų lentynos. Koncertai su netikrais žvaigždūnais tampa mėgstamiausia jaunimo susibūrimo vieta. Menininkų mėgėjų parodos gatvėse neretai susilaukia didesnio pripažinimo nei profesionalų, visą savo gyvenimą paaukojusių darbui.

O kaipgi kultūra, kuria siekiama vien pelno ir pripažinimo, gali neteršti smegenų? Jaunimas į šį liūną įklimpsta gana paprastai, žiūrėdamas televizijos laidas. Dėl to didžiausia kaltė ir tenka televizijai, pagrindinei pramoginės popkultūros skleidėjai. Jauni žmonės ekrane matydami savo egocentrizmą patenkinusį, šlovės spinduliais besimėgaujantį atlikėją, nepaisant jo kvailų dainų tekstų ar lėliškos išvaizdos, tuoj pat ima jį garbinti. Ir tai visai natūralu. Juk dažnam paaugliui atrodo, kad tie, kurie sugebėjo patekti į televizijos ekranus, yra tarsi išrinktieji, pasiekę visas įmanomas aukštumas.

Žvaigždės kultas veikia kuo puikiausiai.

Manydamas, kad nėra nieko aukščiau už besistaipančiuosius ekrane, žmogus ima tapatintis su jais. Dar blogiau, kad lieka patenkintas tuo, ką gauna ir nereikalauja aukštesnio lygio, tuo skatindamas dar prastesnį popkultūros vystymąsi. Dėl to šiandien žvaigžde tapti gali bene kiekvienas jaunas žmogus.

Sunku 12-metę mergaitę įtikinti, kad “Yva”, besistaipanti ant scenos su(be) mini sijonėliu, yra daug prastesnė atlikėja nei kokia dar neišgarsėjusi grupė, repetuojanti rūsyje. Mergaitė tuoj pat atšautų: “Tai kodėl per televiziją rodo “Yvą”, o ne tuos iš rūsio?”

Taigi šis jaunas protas jau sužalotas. Manau, galima teigti, kad dėl to kalta pati visuomenė, nemokanti atsirinkti ir reikalauti. Nebūtų poreikio - nebūtų ir tokios “kultūros”. O ji atbukina gana greitai ir galutinai užkerta kelią domėjimuisi gilesniais dalykais: žmogus tiesiog ima jų bijoti, baiminasi prisipažinti sau ir kitiems, kad jų nesupranta, ir dažniausiai visam gyvenimui pasilieka toje saugioje, popkultūros, kurioje viskas paprasta ir aišku, terpėje. Manau, kad tai ir yra akivaizdžiausias dvasios nuskurdėjimo nuo popkultūros požymis.

Tačiau nereikia griebtis ir kito kraštutinumo:

priešintis dėl priešinimosi. Juk kiekvienam savo. Neverta apgaudinėti nei savęs, nei kitų, kad mėgstamiausias tavo autorius yra, pavyzdžiui, S.Parulskis, jei iš tiesų nieko nenutuoki, apie ką tas pliktelėjęs dėdė “sapalioja”. Jei “neįkerti”, tai net pati nepopsiškiausia kultūra neteiks tavo dvasiai peno. O persistengiančių, besipriešinant pramoginei kultūrai pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai kad ir tie netikri gotai, nesuprantantys šios subkultūros ideologijos, šlovinantys kraują ir mirtį, manau, yra dar niekingesni už popkultūros šalininkus. Tokių kraštutinių priemonių griebimasis tik parodo jų baimę įklimpti pramoginės kultūros liūnan.

Protingas žmogus to neturėtų bijoti, nes tai jam negali grėsti. Taigi svarbiausia išlikti sąžiningam sau, nebijoti prisipažinti, jog kitokiai kultūrai dar nepriaugai, ir vien tik dėl kitų nuomonės neišsižadėti to, kas tau brangu. Apie tai, kad popkultūra niekur nepradings, byloja vien jos pavadinimas. Geras popsas yra geriau už blogą alternatyvą, o desperatiškas priešinimasis jokios naudos neatneš. Paprasčiausiai reikia siekti aukštesnės popkultūros kokybės. Kokia ji bus rytoj, priklausys tik nuo mūsų pačių.