Specialistai neigia mitą, kad mažaūgiai žmonės istorijoje išvarė gilesnę vagą negu aukšti

Lietuvos Prezidentą ginantys advokatai neseniai reikalavo, kad būtų dar kartą apklaustas užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, praėjusį rudenį aštriai susikirtęs su vėliau atsistatydinusiu R.Pakso patarėju Alvydu Medalinsku. Žiniasklaidoje tuo metu nestigo užuominų, kad pastarasis tada taikėsi į užsienio reikalų žinybos vadovo postą.

Kaip vieną aštraus konflikto psichologinių priežasčių A.Medalinskas tada minėjo ir URM vadovo smarkų būdą, tariamai provokuojamą jo mažo ūgio, kuris esą skatina pernelyg dideles ambicijas.

“Kauno diena” pamėgino panagrinėti, kokią įtaką politiko gyvenime daro ūgis, kiek pagrįsti teiginiai, kad mažaūgiai žmonės istorijoje paliko gilesnius pėdsakus negu vidutinio ūgio ar aukšti.

Kompleksai ir fobijos

Napoleonas, Adolfas Hitleris, Vladimiras Leninas, Josifas Stalinas - būtent šios pavardės minimos, kai diskutuojama apie politikų ūgį ir su juo tariamai susijusias padidintas ambicijas bei jų įtaką ne tik šių žmonių gyvenime, bet ir pasaulio istorijoje. Tačiau psichologai teigia, kad ypatingas “mažų žmonių” vaidmuo didžiojoje politikoje iš tikrųjų tėra mitas.

Kartu specialistai tvirtina, kad pernelyg didelis arba pernelyg mažas ūgis gali tapti įvairių kompleksų (nevisavertiškumo ar kitų) bei fobijų (baimių) priežastimi.

Kompleksai, susiję su fiziniu nevisavertiškumu, ekspertų teigimu, skatina padidintą savimeilę. Neretai visų didžiausių piktadarių ir didžiausių genijų prigimtis bei polinkiai aiškinami vien jų mažu ūgiu.

Tarp tokių garbės nestokojusių veikėjų buvo iškiliausiu britu laikomas Vinstonas Čerčilis (ūgis -166 cm), Spalio revoliucijos organizatorius V.Leninas (165 cm), diktatorius J.Stalinas (pastarasis, nors buvo tik 162 cm ūgio, dėvėjo 44-ojo dydžio avalynę).

Garsiausias Rusijos poetas Aleksandras Puškinas buvo tokio paties ūgio kaip V.Čerčilis. Buvęs Ispanijos diktatorius Franciskas Frankas yra žinomas kaip mažiausias XX amžiaus valdovas Europoje (157 cm). Ir beveik liliputas buvo didžiausias žmonijos istorijoje užkariautojas Tamerlanas (145 cm). Šiems veikėjams ūgis, atrodo, jokios reikšmės neturėjo, ambicijų jiems nestigo.

Jaučiasi laisvai

Aukščiausias Seimo narys krepšininkas Gintautas Šivickas “Kauno dienai” sakė, kad dėl savo ūgio jokių kompleksų neturįs. “Kartais susiduriu tik su keblumais buityje, pavyzdžiui, pastate, kur durys - pernelyg žemos. Bet yra ir pliusų, tarkim, sėdint koncerte ar kino teatre”, - su humoru sakė politikas. Bet parlamentaras pripažino, kad vaikystėje dėl savo ūgio šiek tiek varžėsi, tačiau vėliau, tapęs žinomu sportininku, apsiprato, todėl dabar visur jaučiasi visiškai laisvai. Tarpukario Lietuvoje kaip sumanus ir energingas politikas garsėjo Augustinas Voldemaras. Jis vienu metu tapo “kietu riešutu” net tautos vadu vadintam Antanui Smetonai. Tuometinis ekspremjeras A.Voldemaras taip pat buvo mažo ūgio. Bet tai jam visiškai nekliudė sėkmingai veikti politinėje arenoje. Apie jį kolegos sakydavo: “Jis - žmogus mažas, užtat turi didelę galvą”. Tačiau buvo turima galvoje ne galvos parametrai, bet šio politiko išmintis.

Aukštesni už Napoleoną

A.Medalinsko ir A.Valionio konfliktą, kuriame vienu argumentų tapo ūgis, priminus Seimo nariui Vasilijui Popovui, jis skaniai nusijuokė sakydamas, kad į vieną gretą su G.Šivicku tikrai nepretenduoja. V.Popovas (172 cm) “Kauno dienai” su humoru sakė, kad mažesnių už jį “Seimo narių nelabai rasit”. Ši politiko pastaba gali liudyti, kad mūsų parlamente dauguma jo narių už garsųjį Napoleoną Bonapartą yra gerokai aukštesni. V.Popovas sakė, kad jokie kompleksai jo nekamuoja, tik “bendraujant su aukštaūgiais politikais, tenka į viršų užversti galvą”. Nebūdamas aukštaūgis, V.Popovas vis dėlto važinėja erdviu automobiliu “Mazda-626”.

Mažasis kapralas

Vienas žinomiausių “mažylių” pasaulyje - Napoleonas Bonapartas buvo pramintas Mažuoju kapralu. Kai kurie istorikai jo nežabotas ambicijas siejo vien su ūgiu.

Tos ambicijos ryškėja iš Napoleono laikais populiaraus anekdoto. Vienas jo aplinkos žmonių kartą jam pasiūlė savo lietpaltį, sakydamas: “Joks lietus jums bus nebaisus, nes esu už jus aukštesnis visa galva”. Imperatorius piktai atsikirto: “Ne aukštesnis, bet ilgesnis, ir šį trūkumą lengva panaikinti”.

Tačiau pagal tų laikų vidurkį imperatorius buvo ne toks jau mažas - jo ūgis buvo 166 cm. Būtent tokiu skaičiumi vadovavosi Napoleono kamerdineriai ir siuvėjai. Tokį imperatoriaus ūgį paskutinį kartą užfiksavo ir gydytojai po jo mirties. Tad kodėl Napoleonas įėjo į istoriją kaip Mažasis kapralas? Britų radijo ir televizijos korporacija BBC specialioje laidoje, skirtoje buvusiam Prancūzijos imperatoriui, tvirtino, jog yra keli paaiškinimai. Prancūzų kalboje “mažas” turi dvi reikšmes. Šią malonybinę pravardę savo jaunam ir nepaprastai liesam vadui esą davė jo pavaldiniai žygio į Italiją metu. Antra vertus, britų to meto propaganda Napoleoną pateikdavo kaip išsišokėlį, spausdindama jo karikatūras, kur jis būdavo vaizduojamas su nepaprastai dideliu kardu. Jis dar būdavo pateikiamas su artimiausiais savo padėjėjais. Kelių iš jų ūgis buvo daugiau kaip 190 cm. Tokiame fone imperatorius atrodė mažiukas.

Didieji irgi ne iš kelmo spirti

Tai, kad aukšto ūgio žmonės irgi yra ne iš kelmo spirti, liudija tiek faktai iš žilos istorijos, tiek iš dabarties. Buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas (189 cm), būdamas valdžioje, garsėjo ne tik valdingu charakteriu - įsakė išvaikyti neklusnų parlamentą, bet ir, kaip teigia žinovai, pasižymėjo nepaprastai stipriu rankos paspaudimu sveikinantis (pasinaudojant proga, skaitytojams galima priminti, kad jo įpėdinio - Vladimiro Putino ūgis gerokai kuklesnis - 170 cm).

Lietuva, garsėjanti kaip krepšinio šalis, gali pasigirti ir aukštaūgiais politikais. Vienas jų - Adolfas Šleževičius (198 cm) vadovavo tiek valdančiajai partijai, tiek kairiųjų Vyriausybei, kurios vienas ryškesnių darbų - lito įvedimas 1993 metais. Buvęs Vyriausybės vadovas tebėra pilnas energijos, turi verslą Pietų Rusijoje. Tik šiek tiek žemesnis (196 cm) buvo legendinis Prancūzijos prezidentas generolas Šarlis de Golis, garsėjęs ūmiu būdu, vėtytas ir mėtytas politikas, beje, savo šalies parlamentą ne kartą pavadinęs “visiškai nereikalinga institucija”. Itin dideliu ūgiu garsėjo Rusijos carai. Iš jų išsiskyrė Petras I (204 cm), kurį jo tautiečiai neseniai dar kartą įvardijo kaip iškiliausią visų laikų rusą. Gerai žinoma, kaip ambicingai jis kirto Rusijai langą į Europą. Istorikai teigia, kad Petras I buvo itin nuožmus žmogus, mėgęs myriop pasmerktiems žmonėms kapoti galvas savo ranka. Tačiau visus aukštaūgius valdovus pranoko Romos imperatorius Maksiminas Frakietis, kurio ūgis buvo tikrai fantastiškas - 240 cm. Anot istorikų, jis, būdamas dar paprastas žmogus, stodavo į kautynes tik tuo atveju, jei jam priešindavosi ne mažiau kaip du gladiatoriai. Paminėti pavyzdžiai liudija, kad aukštaūgiai istorijoje paliko tokius pat ryškius pėdsakus kaip ir vadinamieji mažiukai.

Kiekvienas atvejis - individualus

Medicinos psichologė Vilija Kučinskienė “Kauno dienai” sakė, kad yra ne viena teorija, jog pagal fizinę individo sandarą galima daryti dideles išvadas apie asmens savybes. Tačiau, tęsė mintį specialistė, tokie mėginimai iš individo vieno fizinio parametro spręsti apie žmogaus specifines savybes - būdo bruožus, jo emocinę sferą, elgesio motyvus yra ne kas kita, kaip bandymai populiariomis priemonėmis aiškinti nepaprastai sudėtingus žmogaus vidinio pasaulio vingius.

V.Kučinskienė sakė, kad daryti kokias nors platesnes išvadas galima tik kiekvieno konkretaus individo atveju, atsižvelgiant į asmens gyvenimo istoriją, pradedant nuo vaikystės, įvertinant jo santykius su jį supusiais žmonėmis. Jeigu, pavyzdžiui, kalbama apie asmens vieną fizinių parametrų - ūgį, yra labai svarbu žinoti, ką jam pačiam konkrečiai reiškė, jo paties supratimu, nenormalus ūgis - pernelyg didelis ar pernelyg mažas. Suprantama, įtakos to individo formavimuisi galėjo turėti ir tai, kaip į nukrypimą nuo normos reagavo jo tėvai. Jeigu jiems tai sudarė kažkokių problemų, tas žmogus galėjo pasijusti geriausiu atveju nejaukiai vien dėl šios savo fizinės savybės. Situacija galėjo dar labiau susikomplikuoti, jeigu jis iš savo bendraamžių patyrė pažeminimų ir patyčių, teigė medicinos psichologė. Tokiu atveju, kai ūgio problema individui tampa emocine našta, gali išsivystyti nevisavertiškumo kompleksas, kuris gali būti tiesiogiai susijęs su kompensacijų ieškojimu. Viena tokių kompensacijų gali būti ir labiau išreikštas valdžios siekimas, sakė V.Kučinskienė, pažymėjusi, kad toks siekis gali būti būdingas tiek žmonėms, kuriems ūgio iki normos stinga, tiek tiems, kuriems jo yra per daug.