Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Policininko uniforma perduodama iš kartos į kartą
2005-01-03
Lina NAVICKAITĖ
Tėvų pavyzdžiu darbą policijoje pasirinkę jauni specialistai nuo vaikystės žavėjosi tarnyba vidaus reikalų sistemoje
Darniai policijoje dirbančius tėvą ir sūnų galima pamatyti ne viename vaidybiniame filme ar detektyviniame seriale. Kelias kartas besitęsiančių policininkų dinastijų esama ir Lietuvoje. Kauno rajono policijos komisariate suradome net kelis pareigūnus, kurių pėdomis seka ne tik sūnūs, bet ir dukra.
Paskui tėvą ir senelį
Kauno rajono policijos komisariato (PK) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininkas Kęstutis Dobilas jau skaičiuoja paskutines savo darbo policijoje savaites. Pareigūnas susitaikė su mintimi, jog atėjo laikas eiti į pensiją, tačiau dėl pasibaigusios karjeros per daug nesikremta. Apie Kauno rajono policijoje praleistus 25 savo gyvenimo metus K.Dobilas kalba su pasididžiavimu, nors neslepia, jog būta ir itin skaudžių momentų.
“Daugiausia laiko dirbau Tardymo poskyryje ir Kriminalinėje policijoje. Darbas nebuvo lengvas. Anksčiau net pavydėjau kitose tarnybose dirbusiems kolegoms, o dabar nesigailiu nė dėl vienos šiame darbe praleistos dienos”, - teigė K.Dobilas, kurio tarnybos metus ženklina ne vienas apdovanojimas.
“Niekada vaikystėje nesvajojau tapti policininku. Tiesą sakant, viliojo teisės studijos, tačiau nepavyko įstoti į universitetą ir teko rinktis kiek kitokį kelią”, - prisiminė pareigūnas.
Jaunystėje jis savo ateitį siejo su tėvo darbu. Juozas Dobilas daugiau kaip tris dešimtmečius dirbo Kauno rajono prokuratūroje. Nusikaltimų tyrimas domino ir Kęstutį Dobilą, tačiau jis šį darbą dirbo ne prokuratūroje, o policijoje.
“Pamenu, pirmaisiais darbo metais baisu būdavo į prokuratūrą bylą nunešti, nes tėvas kėlė itin didelius reikalavimus ir ypač man”, - atviravo pašnekovas.
Likimo ironija K.Dobilas vadina ir savo sūnaus Vytauto pasirinkimą. Jam lygiai taip pat kaip tėvui nepavyko įstoti į teisės studijas universitete, tad teko mokytis kolegijoje. Ją baigęs Vytautas atsidūrė Kauno rajono policijos komisariate, kur dirbdamas neakivaizdžiai siekia ir universitetinio teisės išsilavinimo. Šiuo metu Eismo priežiūros tarnyboje tyrėju dirbantis V.Dobilas tikino širdimi pajautęs, jog turi rinktis panašią profesiją kaip senelis ir tėvas.
“Tėtis ir mama dar mėgino atkalbėti, bet aš neklausiau ir nė kiek nesigailiu”, - sakė V.Dobilas. Jis neslėpė, jog baigęs studijas norėtų, kad jo darbas būtų “arčiau teisės” kaip senelio, tačiau neatmetė galimybių tolesnės karjeros siekti policijoje.
Tuo tarpu su tarnyba atsisveikinantis jo tėvas K.Dobilas taip pat neužmiršo savo senos svajonės ir prieš kelias savaites davė advokato priesaiką: “Temidė turi svarstykles. Iki šiol stovėjau vienoje jų pusėje, o dabar pamėginsiu stoti į kitą pusę”.
Tėvas, prieš išeidamas į pensiją, savo sūnų paragino būti paslaugų žmonėms ir niekada nebūti viršesniam už juos.
“Labiausiai norėčiau, kad mano sūnui niekada netektų išgirsti, jog jis lieka policininku, net ir bendraudamas su artimais žmonėmis. Man tokius žodžius kartą pasakė draugai, ir aš supratau, kad reikia nulipti ant žemės”, - susimąstęs kalbėjo K.Dobilas.
Tėvas - didžiausias autoritetas
Kai Jurgita Mačiulskienė pradėjo dirbti kvotėja Kauno rajono PK, jos tėvas Alvidas Dautartas šiame komisariate užėmė Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas.
“Ne, ne, jokių protekcijų tikrai nebuvo. Tėtis tik padėjo gauti siuntimą į Policijos mokyklą, o kai ją baigiau, atėjau čia dirbti”, - šypsodamasi tikino pareigūnė.
Nuo pat pirmųjų darbo policijoje dienų jaunajai specialistei teko pasitikėti tik savo sugebėjimais, mat tėvas principingai laikėsi nuomonės, jog dukra turi dirbti savarankiškai.
“Viską, ką pasiekiau gyvenime ir tarnyboje, tai padariau savo jėgomis. Dėl to esu dėkinga tėčiui, kuris buvo didžiausias mano autoritetas”, - sakė J.Mačiulskienė, šiuo metu užimanti Nusikaltimų tyrimo skyriaus Raudondvario poskyrio tyrėjos pareigas.
Darbą policijoje jauna moteris vadina sąmoningu pasirinkimu, kuris, matyt, buvo užkoduotas genuose. Nors šeima beveik nematydavo tarnybai atsidavusio A.Dautarto, Jurgita ilgai nedvejodama pasuko tuo pačiu keliu.
“Kitame darbe savęs net neįsivaizduoju. Visą laiką buvau tėtės vaikas. Nuo pat vaikystės mane labiau domino antrankiai, ginklai, o ne lėlės. Nors būdama maža ne daug ką supratau apie tėčio darbą, tačiau jau tada tarnyba mane traukė ir žavėjo”, - pasakojo J.Mačiulskienė.
Kai ji savo artimiesiems pranešė stosianti į Policijos mokyklą, nė vienas iš šeimos narių net nebandė jos atkalbėti.
“Tai buvo mano apsisprendimas. Tėtis didžiavosi, kad pasirinkau darbą policijoje”, - teigė J.Mačiulskienė, kuri su pagyrimu baigė Policijos mokyklą, o šiemet užbaigė magistrantūros studijas M.Riomerio universitete.
Anot pašnekovės, jos tėvas, vidaus tarnyboje išdirbęs beveik tris dešimtmečius, buvo labai atsidavęs savo darbui. Net ir kankinamas klastingos ligos, jis toliau kruopščiai dirbo, nė kiek nesirūpindamas savo sveikata.
Moteris prasitarė, kad net ir po tėvo mirties šeimoje ji liko apsupta vidaus tarnybos pareigūnų. J.Mačiulskienės vyras - taip pat policijos pareigūnas, o uošvis jau baigė tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Ar ateityje tokios specialybės pasirinkimo tradicijos gali būti pratęstos, belieka tik spėlioti, tačiau 7-metis Mačiulskių sūnus kasmet vis labiau domisi savo tėvų darbu. Visai neseniai berniukas išdrįso paklausti: “Mama, ar tu nebijai?”
“Bijai vilko, neik į mišką”, - taip ir sūnui, ir vėliau “Kauno dienai” sakė J.Mačiulskienė, kuri neslėpė, jog pirmaisiais darbo metais pasijusdavo kiek nejaukiai, kai jai tekdavo apklausti jau kelis kartus teistus asmenis. O pastaruoju metu, uždarydama darbo kabineto duris, stengiasi už jų palikti ir visus su tarnyba susijusius rūpesčius.
“Tačiau policininkas net ir laisvalaikiu yra policininkas, todėl visiškai atsiriboti nuo tarnybos neįmanoma”, - įsitikinusi tyrėja.
Niujorkiškių šerifas
Virginijus Karpas, Noreikiškių policijos nuovados viršininkas, pareigūnų uniformą vilki jau 23 metus. Jo apsisprendimą pasirinkti tarnybą vidaus reikalų sistemoje nulėmė gana tragiškos aplinkybės - būdamas vos 6-erių metukų jis neteko mamos, kuri žuvo nuo nusikaltėlių rankos. Net prabėgus kelioms dešimtims metų, V.Karpas nelinkęs prisiminti šio taip skaudžiai asmeninį gyvenimą palietusio įvykio. Tačiau jau nuo vaikystės jo galvoje ėmė suktis mintis apie pareigūno darbą, tad po tarnybos kariuomenėje jis įstojo mokytis į tuometinę milicijos mokyklą.
Tarnybą milicijoje V.Karpas pradėjo Mažeikių rajono kriminaliniame skyriuje, o po kelerių metų atsidūrė Kauno rajone, kur tebedirba iki šiol.
“Niujorkiškių šerifas” - taip V.Karpą juokaudami vadina kolegos. Šiame poste jis dirba jau beveik septynerius metus ir, kaip pats sako, nesunkiai randa bendrą kalbą su akademine bendruomene.
“Man šis darbas patinka. Manau, kad ir sūnus, matydamas, kaip aš dirbu, pasirinko tokią pačią profesiją”, - sakė V.Karpas.
Artūras Karpas po kelių savaičių turėtų baigti pirmą studijų pakopą M.Riomerio universiteto Policijos fakultete ir nuo 2005-ųjų pradžios planuoja įsidarbinti tėvo darbovietėje - Kauno rajono PK.
Tik primygtinai klausiamas apie ateities planus, dvidešimtmetis A.Karpas prasitarė labiausiai norįs dirbti nuovadoje - kaip tėvas.
“Jo pavyzdys mane ir užkrėtė. Policininko darbas patiko nuo mažens ir dabar ši profesija tebėra įdomi”, - tikino būsimasis pareigūnas.
Beje, jo pasirinkimui tėvas neprieštaravo, atvirkščiai - palaikė ir skatino. Paklaustas, kodėl nesusidomėjo kokiu nors labiau prestižiniu ir, ne paslaptis, daugiau apmokamu darbu, A.Karpas nė kiek nesutriko: “O kam dabar lengva? Specialybę rinkausi tikrai ne dėl pinigų. Dėl ko? Ogi dėl įsitikinimų - tikiu teisingumu”.
Pasigedo drausmės
“Jeigu nebūčiau tapęs policininku, tai tikrai būčiau žurnalistas”, - mirktelėjęs akį nusikvatoja Kauno rajono PK viršininko pavaduotojas Valdemaras Čyvas, kurio tėvas buvo garsus žurnalistas.
Ir iš tikrųjų, jeigu ne policijos uniforma, sunku būtų patikėti, kad nuolatos šmaikštaujantis vyras yra policijos pareigūnas ir dar užimantis gana aukštas pareigas.
“Mūsų darbe be humoro - nė iš vietos. Jeigu prarandi humoro jausmą, tai reiškia, kad reikia išeiti iš policijos”, - dėstė V.Čyvas, kurio veide nė akimirkai nedingo šypsena.
Savo profesijos pasirinkimą pareigūnas taip pat pasakojo su humoru: “Jeigu man, baigiančiam tarnybą kariuomenėje, būtų kas nors pasakęs, jog savo gyvenimą susiesiu su statutinėmis organizacijomis, būčiau iš karto atrėžęs, kad to negali būti, ir taškas. Tačiau grįžęs į civilinį gyvenimą pasigedau drausmės, prie kurios buvau pripratęs kariuomenėje, ir pamačiau, kad galima labai greitai prasigerti. Todėl paskatintas tuometinio Jonavos rajono kelių milicijos autoinspektoriaus Gedimino Žemaičio, vėliau tapusio Kauno kelių policijos vadovu, 1981-ųjų gruodį atitipenau į miliciją”.
Savo karjerą pradėjęs kriminalinės paieškos tarnyboje, vėliau jis ėjo įvairiausias pareigas, buvo pakviestas net į Vidaus reikalų ministeriją, kol prieš trejus metus, kaip jis pats sako, vėl sugrįžo prie širdžiai mieliausio darbo komisariate.
“Niekada nesigailėjau pasirinkęs tarnybą policijoje. Šioje sistemoje arba pritampi, arba ne. Tai ne vairuotoju dirbti, kad šiandien pavairavai autobusą, o ryt - taksi”, - pusiau rimtai kalbėjo pašnekovas.
Kai visai neseniai jo vienturtis sūnus Laurynas pareiškė studijuosiąs Teisės universitete Policijos fakultete, V.Čyvas per daug nenustebo: “Vaikas jau darželyje sakė, kad bus milicininkas, vėliau - policininkas. Tai jis apsisprendė, o aš tik sakiau gerai pagalvoti”.
Tiesa, V.Čyvas dar nėra visiškai tikras, kad 20-metis sūnus paseks būtent jo pėdomis. Tuo dar nėra įsitikinęs ir pats Laurynas, Policijos fakultete pasirinkęs valstybės sienos apsaugos studijas.
“Kol kas labiau traukia į pasienį, bet gal po studijų pasirinksiu ir policiją”, - “Kauno dienai” sakė jaunuolis, neslėpęs, jog jo būsimą pasirinkimą lems ir finansinė pusė - atlyginimo dydis.
Šiuo metu Laurynas kartu su savo kurso draugu aktyviai dalyvauja Kauno rajono policijos rėmėjų veikloje. Kai jis pirmą kartą tėvo paprašė paimamas į budėjimą, gavo griežtą atsaką, jog pašaliniams ten ne vieta, o sūnaus etato policijoje nėra. Tačiau Laurynas rado išeitį - išlaikė egzaminus ir tapo policijos rėmėju.
