Kilus aistroms dėl S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo istorinių ribų išsaugojimo, nebandoma atsakyti į klausimą, apie kokią istoriją kalbama.
Kaimą sugriovė vokiečiai
Kaune kilo sąmyšis prabilus apie dalies aerodromo teritorijos paskyrimą sporto ir laisvalaikio centrams. Mūru stota už aerodromo teritorijos nedalumą, nes tai Lietuvos istorijos paveldas. 1933 metų liepos 16 dieną tūkstančiai kauniečių būtent čia laukė Atlantą perskridusių Stepo Dariaus ir Stasio Girėno.
Tačiau nekalbama, kad tuomet aerodromas buvo mažesnis nei dabar.
40 hektarų žemės atėmė ir Žagariškių kaimą sunaikino vokiečiai. Vėliau šią žemę aerodromui paliko nacius pakeitę rusų okupantai. Todėl ir kyla klausimas, kokias istorines ribas norima palikti aerodromui.
Tai, kad aerodromą 1941-1944 metais praplėtė vokiečiai, patvirtino ir autoritetingas aviacijos istorikas Gytis Ramoška. Vokiečiai sunaikino Žagariškių kaimą ir jį prijungė prie aerodromo. Po karo čia įsikūrė rusų sraigtasparnių pulkas ir aviakompanijos Aeroflot eskadrilė, - priminė istorikas.
Gyveno prie pakilimo tako
Ginčijasi politikai, aviatoriai, bet niekas neklausia, ką apie teritorijos plėtojimą mano sunaikinto Žagariškių kaimo gyventojai, kurių liko labai nedaug.
Buvusi kaimo gyventoja 83 metų Leokadija Putrienė ką tik po ilgos pertraukos apsilankė aerodrome. Mes čia gyvenome, čia stovėjo sodyba, - žvalgėsi aplink moteris. - Žinoma, kad ši teritorija iki 1940 metų nepriklausė aerodromui, nes mes čia gyvenome. Chromanskis, Sabielka, Makauskas, dveji Šileikos, Povilaitis, Vasiliauskas, Eigirdienė, keli Valaičiai - buvo apie 20, o gal ir daugiau šeimų.
L.Putrienė lig šiol prisimena, kaip laukė S.Dariaus ir S.Girėno sugrįžimo. Mūsų namas buvo netoli pakilimo tako, nuo jo skyrė tik griovys. Susirinko daug žmonių, visi verkė, sužinoję apie lakūnų žūtį, - pasakojo Leokadija.
Jos tėvai turėjo 3 hektarus žemės, kitos šeimos - maždaug po tiek pat. Tėvai augino runkelius, bulves, miežius, tėvas uždarbiavo arkliu veždamas smėlį į stiklo fabriką. Gyvenome sunkiai. Tik superpatriotai gali pasakoti, kad nepriklausomoje Lietuvoje buvo lengva gyventi, - mano kaunietė.
Leokadijos šeimos gyvenimą šalia aerodromo paženklino nelaimės. 1936 metais į mūsų klojimą nukrito lėktuvas. Tuo metu keletą kartų per metus būdavo skelbiami oro pavojai, kai visi gyventojai turėdavo išjungti šviesas. Vienas lėktuvas, skrisdamas 20 metrų aukštyje, užkliuvo už aukštų liepų. Mama matė iš lėktuvo išlipusius kruvinus pilotus, kuriuos greitai išvežė. Už klojimo sugriovimą gavome 4800 litų kompensaciją. Tėvai dar pasiėmė banko paskolą ir 1939 metais pasistatė naują namą, - iki smulkmenų viską pamena L.Putrienė.
Visus gyventojus iškraustė
Tačiau naujas namas stovėjo neilgai. 1941 metais naciai įsiveržė į Lietuvą. 1941 metų spalį vokiečiai sugriovė Žagariškių kaimą. Vokiečiams žemės reikėjo aerodromo teritorijai praplėsti, nes neužteko vietos jų lėktuvams, - aiškino L.Putrienė.
Jos tėvų šeimą vokiečiai iškėlė į Naugardiškių kaimą prie Garliavos. Ten su tėvais ir trimis seserimis buvome apgyvendinti dviejų kambariukų bute, kuriame dar įsikūrė iš Lenkijos repatrijavusių rusų šeima iš viso 18 žmonių dviejuose kambariukuose, - prisiminė moteris. - Tėvelis galėjo rusus išprašyti, tačiau jie labai maldavo palikti. Ten gyvenome dvejus trejus metus. Vėliau atvažiavo ūkio savininkas vokietis Feltneris, viską konfiskavo, liepė išsikraustyti, parodęs Hitlerio pasirašytą laišką, kad metus mes jam turime dirbti. Tėvelis atšovė, kad vokiečiui netarnaus. Netrukus buvome priversti išvažiuoti į lagerį Birutės kaime.
Atgavo tik 12 arų
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Leokadija tikėjosi atgauti tėvų žemę. Tik po teismų pripažinta, kad tai buvo mūsų nuosavybė. Tuos 3 hektarus išdalijo keturioms seserims, iš jų tik aš dar gyva, todėl kita žemė atiteko jų giminaičiams. Galiausiai keturioms seserims buvo paskirta tik po 63 arus. Aš gavau 12 arų sklypą pramoninei statybai Šiaurės prospekte. Sklypą prieš penkerius šešerius metus pardaviau, gavau 32 tūkstančius litų. Nors mieste galima grąžinti 20 arų, man grąžino tik 12 arų. Dar 51 aro neatgaunu, - skundėsi 83 metų moteris. - Žemėtvarkininkai pasiūlė pačiai ieškotis laisvos žemės kaimuose arba pasiimti kompensaciją vertybiniais popieriais. Negi važiuosiu į kaimą ir rėksiu: gal kas žemės turite? Neturiu daugiau jėgų.
Ji nesitiki, kad, teritoriją atskyrus iš paveldo saugomos zonos, galėtų atgauti tėvų žemę. Nieko daugiau negausime. Niekas mūsų neklausia, ką mes apie tai galvojame. Man jau sveikatos nėra. Romainiuose kapinėse turiu sau vietą, - atsiduso L.Putrienė.
Laukiama ribų plano
Vakar Kauno savivaldybės administracijos direktoriumi tapo Vygantas Gudėnas. Pretenduodamas į šį postą jis išsakė savo poziciją ir apie S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo ateitį: plėtojant aerodromo teritoriją reikės atsižvelgti į buvusių žemės savininkų interesus.
Tačiau turime palaukti, kol bus parengtas aerodromo teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas, paveldotvarkos projektas ir paskelbti paveldosaugos reikalavimai šioje teritorijoje, - aiškino V.Gudėnas, anksčiau užėmęs miesto tarybos sekretoriaus postą.
Anot jo, principinis dalykas kad išliktų aerodromas ir aviacinė veikla. V.Gudėnas įrodinėjo, kad, buvusių žemės savininkų teritoriją išbraukus iš paveldo zonos, sklypai neatiteks buvusiems savininkams.
Nuosavybės grąžinimas automatiškai nesuteikia teisės statyti. Jei bus nuspręsta, kad aplink aerodromą išdygę statiniai jam trukdys, vargiai ar buvę savininkai norės susigrąžinti žemę, kurioje nebus galima nieko statyti. Žemės išpardavimas sklypais būtų bloga išeitis. Geriau, kad taip neatsitiktų, - svarstė V.Gudėnas.
Tačiau būtent taip jau atsitiko kitoje Kauno vietoje dešiniajame Neries krante. Miesto valdžia svarstė čia statyti svarbius visuomeninės paskirties objektus - Kongresų ir koncertų rūmus, sporto areną. Kad tai galima būtų padaryti, reikėjo panaikinti šios teritorijos parko statusą, draudžiantį bet kokias statybas. Tačiau tai padarius, atsivėrė kelias susigrąžinti žemę buvusiam savininkui. Dabar čia planuojamas gyvenamųjų namų rajonas beveik be jokių visuomeninės paskirties objektų.
Naujausi komentarai