Plačiai atvertos virtuvės durys

Patekti į kaulinio porceliano simpoziumą per keturiolika metų pasidarė privilegija

Menininkai mėnesiui atgaivino merdėjančią dailiosios keramikos gamyklą. Įkaitinusi degimo krosnis XIV tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo dalyvių užsakymu, “Jiesia” ta proga irgi veikia. Vyksta gamyba, bendrovės valgyklos darbuotojos irgi neišėjo vasaros atostogų, verda pietus darbininkams ir menininkams - iliuzija, kad “Jiesioje” viskas kaip seniau, stipri.

Užsuktas šlikerio kranelis

Daugelį metų šlikeris - kaulinio porceliano masė - simpoziumo “Idėja” metu liejosi laisvai, o dailininkai (ypač užsieniečiai) buvo įpratę išbandyti visas į galvą šaunančias eksperimentines idėjas. Šiemet viena simpoziumo dalyvė, sumaniusi papildomai nusipirkti kibirėlį šlikerio, iškart persigalvojo, sužinojusi jo kainą: šimtas litų. Medžiagas XIV tarptautiniam kaulinio porceliano simpoziumui nupirko Dailininkų sąjungos Kauno skyrius, degimo krosnies kaitrą finansavo miestas, o “Jiesia” nemokamai skyrė patalpą improvizuotoms dailininkų kūrybinėms dirbtuvėms. Jos šį kartą nėra tokios erdvios kaip ankstesniais metais, tačiau menininkai nesiskundžia. Kasmet jie vis labiau vertina galimybę kurti kolegų būryje. Patekti į kaulinio porceliano simpoziumą per 14 metų tapo privilegija, pasiekiama tik aktyviausiai parodose dalyvaujantiems keramikams.

“Krūvoje dirbančių žmonių energetiniai laukai susipina, kūrybos procesas tampa žymiai intensyvesnis - drauge kurdamas per mėnesį padarai tiek, kiek užsidaręs vienas dirbtuvėje gal ir išvis nepadarytum”, - mistiškai kalbėjo kaunietė keramikė Eglė Česonytė, šį kartą simpoziume plėtojanti svastikos idėją. Kiti simpoziumo dalyviai kalbėjo žemiškiau. Jie pasidžiaugė galimybe su kolegomis pasišnekėti apie technologines subtilybes. “Atrodo, per tiek metų jau viską žinai, tačiau personaliniai kitų atradimai kaskart iš naujo nustebina”, - prisipažino simpoziumo senbuvė Aldona Keturakienė, šiemet sumaniusi porceliane įkūnyti daugiaprasmę suskilusio kulno metaforą. Šalia Kauno dailės instituto docentės triūsia net septyni buvę jos studentai, jau subrendę menininkai, kurių eilė dabar dėstytoją stebinti savo atrastomis amato gudrybėmis.

Užaugo mamos kūrybinėse dirbtuvėse

“Naudojuosi galimybe kamantinėti labiau patyrusius”, - džiūgavo vilnietė Rūta Šipalytė, šiemet pirmą kartą išbandanti kaulinio porceliano kerus. Jos susižavėjimas naujos medžiagos galimybėmis išsilieja linksmais porcelianiniais burbuliukais apkibusių indų variacijose.

Kaunietė Ala Červonikova yra įsitikinusi, kad menininkų net nieko neveikimas kartu yra naudingas. Kolegiškas plepėjimas pagreitina idėjos materializaciją, o plačiai atvertos kūrybinės virtuvės durys teikia naudos ne tik svečiui, bet ir pačiam “virėjui”. Prancūzijoje studijavusi ir stažavusis jauna menininkė jau gali palyginti prancūziškos ir lietuviškos keramikų virtuvių kvapus. Prancūziška dvelkia egzotiškais šiltais kraštais, o lietuviška - šiaurietišku santūrumu. Simpoziume A.Červonikova sumanė išbandyti tauriomis vadintinų medžiagų - porceliano ir gintaro - derinį. Ji kuria porcelianines sagas, kurias inkrustuos gintaru.

Rokas Dovydėnas atsiduso: jis jau nejaučia kūrybos kartu džiaugsmo, jam svarbesnis tapo kolegos pasiektas galutinis rezultatas - baigtas kūrinys. “Vis vien pražiopsai bjauriojo ančiuko virtimo gulbe akimirką. Arba turėtum stebėti neatsitraukdamas nė minutei”, - sakė Vilniaus dailės akademijos aspirantas. Rokui bepigu būti persisotinusiam kūrybiškos draugijos: jis užaugo mamos keramikės Noros Blaževičiūtės dirbtuvėse. Šiame simpoziume vilnietis menininkas improvizuoja lietuviškų kryžių tema.

Įkvėpė lietuviškos pasakos

Dalia Jakimavičienė, keramikė iš sostinės, įsitikinusi, kad kartą ar du per metus “pravėdinti smegenis” - išvykti į kitą šalį ar bent miestą - menininkui tiesiog būtina. Tačiau ji pastebėjo, kad kartais linkstama tik dejuoti, kad nėra progų, o atsiradus, rasti pasiteisinimą ir jų neišnaudoti. D.Jakimavičienė simpoziumo metu dėliojo subtilius porcelianinius natiurmortus. Greta jos kolegė kaunietė Regina Lisauskienė rengėsi derinti porcelianą su stiklu. Dailininkė džiaugėsi meniniu komfortu - galimybe improvizuoti. “Medžiagos - nemokamos, jaučiuosi laisvai”, - prisipažino ji.

Vienintelis šiųmečio simpoziumo užsienietis, išgelbėjęs tarptautinį renginio vardą, - latvis Aris Seglins. Nebe pirmą kartą lietuvių meniniuose renginiuose dalyvaujantis keramikas džiaugėsi ir vėl galintis pajusti karštesnį kaimyninės šalies temperamentą, įkvepiantį meniniams atradimams. Latvis Kaune ruošėsi iš porceliano lipdyti lietuviškų pasakų herojus.

Netoliese džiūvo pilna dėžė Dariaus Barčo nulipdytų savo uodegas ryjančių žuveliokų ir Kristinos Ancutaitės plaštakė-seksbomba. Už sienos Remigijus Sederevičius gamino rakto skylutę, o Saulius Dirsė, Aida Rusteikaitė-Dirsienė, Hilbertas Jetkevičius namuose dar tik gėrė ryto kavą. “Jie - vakarinė simpoziumo pamaina”, - šypsojosi A.Keturakienė. Irena Petravičienė kuria savo dirbtuvėje ir prie simpoziumo dalyvių prisidės tik kūrinių dėjimo į krosnį dieną.