Gegužė - žiedų ir vainikų metas, atvedantis jau šeštą savaitę po Velykų. “Ant šeštinių - daug virtinių”, - pajuokaudavo lietuviai, primindami, kad, prasidedant ganiavos metui, reikia prisikalbinti ir pavaišinti piemenis, ateinančios vasaros darbininkus. Tad iki šių dienų pagal senolių tradicijas kai kas Aukštaitijoje verda namiškiams po šešis virtinius, dzūkai ir suvalkiečiai kepa po šešis pyragėlius su įdaru. O ką daro žemaičiai? Jie šeštinių ir sekminių ritualus perkelia į devintines.

Šeštinės anksčiau įtilpdavo į vadinamąsias “kryžiavas” (kryžių lankymo ir puošimo) dienas. Tai yra aprašęs M.Katkus “Balanos gadynėje”. Šeštinių savaitės ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį kaimas rytą rinkdavosi prie pagrindinio galukaimio ar kryžkelės kryžiaus. Jaunimas atsinešdavo vainikų, kuriais apipindavo kryžių. Visi pasimelsdavo ir pradėdavo eitynes nuo vieno kryžiaus prie kito giedodami giesmes, maldaudami Dievo giedros, šilumos arba lietaus, priklausomai, ko trūkdavo tą pavasarį. Baigę lankyti kryžius susirinkdavo vienoje ar kitoje troboje pasivaišinti virtiniais, pyragėliais, o kai kur - ir alučiu, užkąsdami žirniuose šutusia kiaulės koja.

Vieni kryžiai mūsų kaimuose ir miesteliuose savo amžių skaičiuoja dešimtimis metų, kiti pastatyti visai neseniai. Šeštinės - tinkamas metas pasidomėti, ar neapaugę kryžiai žolėmis, ar nepakrypę po žiemos ir nesunyko stokodami žmonių dėmesio.