Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė praeityje garsi Lietuvos estrados dainininkė Džilda Mažeikaitė 

Balandžio 7 dieną mus pasiekė netikėta ir skaudi žinia - lygiai prieš mėnesį mirė garsi mūsų estrados dainininkė Džilda Mažeikaitė. Nieko aiškaus, nieko konkretaus, bet tarsi perkūnas iš giedro dangaus - mirtis smurtinė! Po savaitės miršta ir jos vyras, buvęs baleto šokėjas Morisas Riuminas.

Skambiname su vyru į Maskvą visais mums žinomais telefonais. Ten mūsų klausinėja, kas tokie esam, kodėl skambiname. Tik sužinoję, kad iš Lietuvos, kad esame kartu dirbę, atsako: taip - mirė, taip - kriminalas, taip - smurtinė mirtis, regis, dėl buto, vyksta tyrimas, o kūnas balandžio 7-ąją - dar morge. Ir viskas...  

Sudie, Džilda  

Džilda, mano Džilda, mūsų Džilda! Kaip dažnai gyvenime Tu buvai neteisi, kaip dažnai buvai maksimalistė, agresyvi ir kenkei pati sau. O kaip dažnai buvai sutrikusi ir nelaiminga... Bet visada - neginčijamai talentinga! Ir ne tik scenoje. Pasirodžiusi bet kurioje draugijoje Tu visada buvai dėmesio centre, mėgai, kad Tavęs visi klausytųsi, Tau pritartų, nemėgai prieštaraujančių, nemėgai pasyvių. Kai eidavai Laisvės alėja, žmonės nulydėdavo žvilgsniais. Tavo išvaizda buvo išskirtinė - aukšta, ilgi juodi plaukai, taisyklingi veido bruožai. Visi sakydavo, kad Tu primeni kažkurią italų kino aktorę iš populiarių ano meto neorealistinių italų kino filmų. Ne veltui buvai kviečiama į kino bandymus, vaidinai Maskvos ir Lietuvos kino studijų filmuose.

Buvai nepaprastai komunikabili ir be mums, tarybinės sistemos dainininkėms, įprastų kompleksų. Tavo draugų ratas buvo be galo platus - dainininkai, muzikantai, humoristai, žurnalistai, architektai, politikai ir paprasti žmogeliai. Jie lankėsi Tavo koncertuose, Tu jiems patikai. Tu pradėjai užkariauti Maskvos publiką! O Maskvoje gastroliavo garsiausios pasaulio žvaigždės. Tuo metu, kai buvo “geležinės uždangos” metas, kai imperijos periferija turėjo pačią minimaliausią pasaulio kultūros informaciją, Maskva turėjo viską. Ir šita išlepinta publika Tave entuziastingai priėmė. Pati girdėjau maskviečius kalbančius: “Nado slušat Džildu”.

Tu išvykai Maskvon, nes Tavo talentas netilpo į provincialius savo ir Maskvos funkcionierių formuojamus Lietuvos estrados rėmus. Iš jų modeliuojamos estrados Tau reikėjo išsiveržti, nes Tau reikėjo erdvės.

Lietuvoje dainavai Lietuvos estradiniame orkestre (vadovas J.Tiškus), “Nemuno žiburių” orkestre (vadovas J.Cijūnėlis), vėliau - garsioje Kauno kavinėje “Tulpė”, nepriklausomoje Lietuvoje vadintoje “Konrado kavine”. Nuvykusi Maskvon dainavai kompozitoriaus J.Skulskio suburtame orkestre VIO-66, pakui L.Utiosovo vadovaujamame estradiniame orkestre. Iš ten vykai į Bulgariją, į Sofijos tarptautinį studentų ir jaunimo festivalį. Ten buvo surengtas protesto dainų konkursas. Dainavai B.Karamyševo “Šalin rankas nuo Vietnamo!” ir O.Felcmano “Niekada!” Už šių antikarinių dainų atlikimą parsivežei aukso medalį, pirmąjį estrados dainininkės medalį Lietuvos estrados istorijoje. O kaip Tu didžiavaisi savo tėveliu, garsiu lietuviškos operos baritonu Juozu Mažeika, kuris tarptautiniame solistų konkurse Vienoje buvo įvertintas sidabro medaliu.

Tavo koncertinis repertuaras buvo labai platus. Tu dainavai V.Telksnio, M.Noviko, M.Vaitkevičius, O.Felcmano, M.Tariverdijevo, B.Gamalijos, A.Ešpajaus dainas. Pakerėdavai mus dainuodama A.Ešpajaus “Sninga”, itališkąją “Amapolą”, džiazo klasiką, rokenrolus, tvistus. Kai pradėdavai dainuot garsiąją “Only you” (Ram-Rand), “Tulpėje” ant staliukų įsižiebdavo žvakutės, o visi tarsi užburti klausėsi tavo žemo aksominio balso, kurio, kartą išgirdus, neįmanoma pamiršti. Toks platus buvo Tavo repertuaras, o šitiek mažai įrašų liko mūsų radijo fonduose. Žinau, kad nuo daugelio visai ne su atlikėjo talentu susijusių dalykų tada priklausė, ar būsi pakviestas į įrašų studiją, ar ne, ar tavo balsas skambės vienintelio tuo metu Lietuvos radijo ir vienintelės Lietuvos eteryje. Džilda, šita problema aktuali ir dabar nepriklausomoje Lietuvoje, bet Tu, jau pasitraukusi iš koncertinio šurmulio, gyvenai Maskvoje savo uždarą gyvenimą. Nebeužsukdavai nei į restoranus, nei į meno darbuotojų rūmus, nei į žurnalistų namus, nei į koncertus. Žodžiu, nesirodei ten, kur anksčiau Tavęs būdavo pilna. Kam gi galėjai užkliūti? Už ką?

Džilda, Tu mūsų atminty išlieki kaip nepakartojama, savita dainininkė, kaip pirma sovietinio Pabaltijo atstovė, išgarsėjusi Maskvoje ir dalyvavusi centrinės televizijos programose. Tu buvai mylima ir publikos, ir muzikantų. O tai būna nedažnai. Ačiū Tau už patarimus, už paramą. Buvo metas, kai raginai mane važiuoti į konkursą Maskvos orkestre. Paskui aš ten dainavau, turėjau galimybę pasirodyti centrinėje televizijoje. Ačiū Tau. Aš galvoju, kad Tau dėkingi visi kompozitoriai, kurių dainas Tu savitai interpretuodavai. Atleisk man, Džilda, kad aš sudainavau lietuvių liaudies dainos “Ulijona” išplėtotą estradinį variantą (aranžuotė P.Jokubausko). Šią dainą puikiai dainavo Tavo tėvas ir, pasirodo, Tu ją svajojai sudainuoti estradoje. “Kodėl taip pasielgei?” - klausei tada manęs.

Atleisk mums, klausytojams, žurnalistams, redaktoriams, kad Tavo balsas taip retai skambėjo eteryje. Kad ir kaip būtų, Tu išliksi Lietuvos estrados istorijoje kaip išskirtinio talento, neeilinė dainininkė. Paskutinį kartą Lietuvos žiūrovai Tave girdėjo 1961 m. Kauno sporto halėje vykusiame šlagerių parade. Tavo atliekama daina “Hello, Dolly!” išliks mūsų atmintyje, nes tai paskutinis Tavo akordas, kuriame atsispindi visa Džilda. Ilsėkis ramybėje!